Vokietija: kai finansiškai apsimoka studentauti 10 metų
„Labai draugiška“, – taip kartais apibūdinama vokiška mokesčių už studijas sistema, viliojanti į šią šalį studentus iš viso pasaulio. Atvirkštinė medalio pusė – gausėjantis amžinųjų studentų būrys, kai kurie iš jų dešimtmečiais viršija numatytą studijų laiką.
Kiekvienoje iš šešiolikos Vokietijos federalinių žemių galioja skirtingi aukštąjį mokslą reguliuojantys įstatymai. Bendra tarp jų tai – kad studijos yra iš principo nemokomos, taikomos tik administracinės rinkliavos bei lengvatinis mokestis už viešąjį transportą.
2005 metais Konstitucinis teismas leido žemių parlamentams įvedinėti ir vaidi namuosius studijų mokesčius, kuo iš karto pasinaudojo dauguma Vakarų Vokietijos žemių. Kai vis daugiau studentų pradėjo palikinėti pabrangusias mokyklas ir tęsti studijas Rytų Vokietijos didmiesčiuose, kur aukštasis mokslas liko nemokomas, politikai sunerimo ir atsisakė naujos tvarkos. Bavarija ir Žemutinė Saksonija buvo paskutinės žemės, kurios šiais metais grįžo prie senos, „draugiškesnės“ sistemos.
Daugiausia iš mokamo ir nemokamo mokslo karo laimėjo Vokietijos sostinės Berlyno universitetai, kuriuose per šį laikotarpį studentų skaičius išaugo daugiau kaip 30 tūkstančių iki 166 tūkstančių (tarp jų 18 proc. užsieniečių). Nors aukštasis mokslas čia formaliai nemokamas, įmokos už semestrą svyruoja priklausomai nuo aukštosios mokyklos nuo 270 iki 293 eurų.
Pavyzdžiui, Humboldtų universitete į šią suma įskaičiuoti 50 eurų, skirti padengti administracinius kaštus, beveik 50 eurų studentiškų organizacijų veiklai (pirmiausia socialiniams projektams) ir 7 eurai studentų savivaldai (politinis atstovavimas).
Didžiausią įmokos dalį – 184 eurų – sudaro mokestis už viešąjį transportą. Atsisakyti jo praktiškai neįmanoma (tik išskirtiniais atvejais), bet niekas dėl to nesijaudina. Atvirkščiai, žiūrint iš finansinės pusės, tai vienas stipriausių argumentų studijuoti gyvenant Berlyne. Čia studijuoti tikrai finansiškai apsimoka.
„Po bakalauro studijų Greifsvalde (Meklenburgas-Pomeranija), šis mokestis, apie 280 eurų, man pasirodė tiesiog neįtikėtinas, – pasakojo mums iš Liepojos kilęs Edgaras, Berlyne studijuojantis ekonomiką. – Greisvalde visa semestro įmoka siekė vos 60 eurų, o čia tik už transportą moki triskart brangiau. Iš pradžių bandžiau įtikinti administracijos darbuotoją, kad man to bilieto iš viso nereikia – gyvenu šalia universiteto, į paskaitas galiu eiti pėsčiomis. Bet tokia jau tvarka, reikėjo susimokėti. Tik paskui supratau, kad tokiame mieste kaip Berlyne be nuolatinio transporto bilieto tiesiog neišgyvensi, o ši studentiška kaina yra daugiau negu viliojantis pasiūlymas. Pažįstu žmonių, kurie yra „įsirašę į studentus“ vien dėl to bilieto. Su juo tikrai daug susitaupai“.
Šiuo metu mėnesinio viešojo transporto kaina Berlyno mieste siekia 78 eurus. Per šešis mėnesius – studentiškas bilietas galioja lygiai pusę metų, įskaitant atostogas – tai sudarytų 468 eurus. Bet studentiškas bilietas apima dar priemiesčius ir aplinkinius miestus, pavyzdžiui, Potsdamą, kur yra sukoncentruotos svarbios mokslo įstaigos. Pagal Berlyno ir Brandenburgo žemės susitarimą, visi Berlyno studentai savo universiteto sąlygomis gali lankyti seminarus ir paskaitas Potsdamo universitete ir institutuose.
„Dar kitas finansinis privalumas būti studentu – maistas ir apgyvendinimas, – tęsia Edgaras. – Valgyklose su studento bilietu galima sočiai pavalgyti už 1,5-3 eurus, o maistas jose dažnai būna geresnės kokybės nei daugelyje kavinių. Pietų metu čia galima išvysti ir įvairių biurų darbuotojus, tik jie už tą patį maistą moka dvigubai brangiau. Taip pat labai pigūs bendrabučiai, kurie dažnai atrodo ne prasčiau už kambarius ir butus laisvojoje rinkoje. Kai kurie iš jų yra pačiame miesto centre, tarp prabangių namų. Už kambarius ar butkambarius bendrabutyje paprastai moka nuo 200 iki 300 eurų. Išties pigus variantas gyvenant tokiame didmiestyje“.
Pagal statistiką, apie 70 procentų studentų viršija numatytą studijų laikotarpį. Ypač Berlyne studentavimas yra dažnai suprantamas ne kaip mokslų siekimas, bet pigaus ir gero gyvenimo stilius.
Italas Monzi nenorėjo prisistatyti savo vardu, bet pasakojo, kad į Berlyną atvykęs prieš 14 metų ir iki šiol be pertraukos studijuoja geografiją:
„Mokslų niekada nebūna per daug, mano atveju jie ne tik padeda man dvasiškai tobulėti, bet ir palaiko materialiai. Man jau gerokai virš 30 m., bet iki tol studento statusas leisdavo man gerokai sutaupyti sveikatos draudimo“.
Monzi dirba padavėju populiariame Berlyno bare. „Kodėl geografija? – juokėsi pašnekovas. – Gal todėl, kad aš labai kosmopolitiškas ir mėgstu bendrauti su žmonėmis iš skirtingų šalių“.
Pašnekovas prisipažino, kad kartas nuo karto ateina į įdomias jam paskaitas ar seminarus, o artimiausiu metu studijų užbaigti neketina.
Apie 3 proc. studentų Vokietijos universitetuose viršija studijų laikotarpį 10 ar daugiau metų. Ne visiems yra priimtinas gyvenimas iš kito kišenės ir amžinojo studento statusas.
Straipsnio autorius Emilis Kretainis
