#vasarasuISIC Festivalio Galapagai 2016 apžvalga
Šiemet Galapagai buvo visiškas emotional rollercoaster (emociniai amerikietiški kalneliai, taip sakant). Toks škėmiškas pakilimų ir nusileidimų derinukas – nuo ekstazės kupino taškymo per koncertus, kurie verčia pasijust kaip kokiam Glanstonbury iki to, kad atsiduri situacijoje, kur lipdai lipnia juosta savo sulaužytą palapinę, ant kurios nusprendė prigult kažkoks įkalęs bičas. Na, bet apie viską nuo pradžių.
Įprastai aš į festivalius neskubu. Mėgstu gerai išsimiegoti, žinodamas, jog sekančias pora dienų poilsio turėsiu minimaliai, ir ramiai ramiai sau nutranzuoju. Tačiau šių metų Galapagų programa privertė atsikelti anksčiau ir pasiskubinti. Kaipgi kitaip – atlikėjų gausybė, o ir tuos, ir anuos norisi išgirsti. Išlipę iš autobuso skuodėm tiesiai į festivalio teritoriją. Prie įėjimo mus pasitiko uniformuoti dėdės (jei šviesą atspindinčią liemenę galima laikyti uniforma), kurie kratė visus atvykusius, kad apsaugok Dieve niekas neatsivežtų kokių tai dar svaigalų. Vis gi šiemet festivalyje „nė lašo alkoholio įsivežti“ politika. Dirbo jie gal ir ne per kruopščiausiai, tačiau operatyviai, tad netrukome nė 5 minučių praeiti eilę.
Įkalbėjau draugę nė nesistatyt palapinės ir su visom šmutkėm traukt link scenos, kur jau nuo 14h grojo gyva muzika. Paklausėm grupės jauti pasirodymo ir pertraukoje tarp koncertų suskubome statyti palapinę ant aukščiausios kalvos kokią tik pavyko rasti, nes deja, bet žadėjo lietutį. Tuomet ėmus gurgti pilvukams nusprendėm, kad bala nematė to Balto Kiro, geriau pažiūrim, kuo čia mus žada maitint porą dienų. Kam kebabėlis, kam troškinukas, o kam Azijos virtuvė – pasirinkimas kaip ir neblogas. Už plius minus pitaką tikrai liksi sotus. Va alaus pasirinkimas gal kiek varganas, tačiau išgyvenom bliuzus – išgyvensim ir dabar. Grįžom atgal prie scenos, o ten Bareikis jau neblogą kompaniją žmonių suviliojęs prie scenos. Per „Babkes“ tai atsakau, visi šoko.
Galapaguose žiauriai gerai tas, kad nė pusvalandžio netruksi suvaikščiot pirmyn atgal iki Zarasų maksės, jei pristigtum ką pakramsnot. Taip mes ir padarėm, grįžę dar ant naujai įrengto lieptelio pasėdėjom, pažiūrėjom į šviečiantį fontaną. Kažkaip net netraukė eit prie scenos paklausyt, „kokie mes afigėni“. O dar lietus ėmė lynot. Tad priėmėm taktinį sprendimą geriau lįst į palapinę ir pasidaryt pre-partį su techno per kolonėlę, kol laukiam vakarą vainikuosiančio Gorgon City koncerto. Atėjus vidurnakčiui išlindom, vis dar lija, bet kur ten – niekam nė motais. Vos ne vos nusileidom laiptukais link pagrindinės scenos, įsimaišėm į minią ir taškėm. Jausmas tikrai ypatingas – ant scenos pasaulinio lygio šou, aplink masė žmonių, visi kiaurai šlapi ir vienu balsu klykia „JŪZ JŪZ JŪZ JŪZ JŪZ JŪZ JOR IMEDŽINEIŠEN!“. O paskui jau laukė naktinės linksmybės – tokios, kokias gali patirt tik festivalyje.
Po kokio šimto prabudimų dėl triukšmo, sugeneravusių begales mizantropinių minčių, prabudus apie 8h tai net nepatikėjau, kad aplink tylu ir pagaliau niekas nebeskaldo girtų bajerių ir nesikolioja su kaimynais. Bet tuomet jau ėmė kaitinti saulė ir buvo metas lįsti iš palapinės. Pirma problemytė su kuria susidūrėm – per visą festivalio teritoriją radom tik vieną kriauklę. Ta prasme rimtai? Na žinoma, gal ir pasiteisino toks sprendimas – prie dušų už 3 eurus eilutė susidarė tikrai nemaža. Mes užtat pasirinkom paėjėt iki pliažo. Nespėjus nė išdžiūt, vėl užklupo lietus, tad lindom po kažkokiu mediniu statiniu ir ten papusryčiavom.
Paskui biški pablūdijom šen bei ten, paklausėm koncertuką, pabuvom Užkalnio absoliučiai nejuokingo stand-up‘o liudininkais (vėliau tą dieną ba. savo koncerto metu skyrė jam dainą Klaidos) ir traukėm pažiūrėt į kokias festivalio siūlomas pramogas galėtume įnert. Na, be Ledo meistrų siūlomos ledo vonios, į kurią tikrai gali įnert, nieko labai ypatingo lyg ir nebuvo. Nebent pabėgimo kambarys ant ratų ar capoeira workshop‘as. O šiaip: greiti pasimatymai, kad nemirtum vienišas, visokie menai, laikinos tatuiruotės, sportinis pokeris. Užtat puiki iniciatyva iš Liverpool baro kolektyvo – vyko stand up pasirodymai ir susitikimai su grupėmis. Ypač džiaugėmės meet the band interviu su Frank Fitts‘ais ir ba.
Po šiokio tokio poilsio saulės prikaitintoj palapinėj nusikapstėm iki ba. koncerto, kuris šiaip buvo tikrai nurautas, jei vėlgi ne publika, kuri savo mentalitetu šiek tiek trukdė mėgautis muzika. Bet oh well, ar gali tikėtis kažko kito. Tuomet, prieš draugės labai lauktą grupės Abii koncertą nusprendėm paėjėt iki Zarasų, kad susileist po kebabą ir gavom dar vieną gyvenimišką pamoką – susidėliok savo prioritetus teisingai. Dėl sutaupytų poros eurų gavom paklausyt koncerto iš kitos ežero pusės. Lyg to dar nebūtų gana, grįžę atgal prie palapinės radom ne palapinę, o skudurą kažkokį. Pasirodo vidury baltos dienos kažkoks bičelis nusprendė, kad jam reik prigult čia ir dabar, tai ir prigulė. Ant mūsų palapinės. Vėliau suradom jį, tačiau susitart normaliai nepavyko. Kad tu koją išsisuktum, Mindaugai!
Viską šiaip ne taip susiklijavę lipnia juosta, pagaliau patraukėm iki pagrindinės scenos, kur vakaras jau ėmė įgyti pagreitį. Pagalvojom, jei jau taip čia viskas vyksta, tai reik bent dabar gerai pasitaškyt. Tai šokom taip, kaip dar niekad nešokom. Puikiai suorganizuotos dvi scenos viena šalia kitos, kad nebūtų pertraukų keičiantis atlikėjams, tai tik išsigręži lietaus permerktus rūbus ir varai toliau. O po visų koncertų laukė didžėjai. Nuostabioji silent disco palapinė, kur bendrauti išmoksti žvilgsniais ir judesiais. Gauni belaides ausines, turi pasirinkimą iš trijų kanalų ir net pagal lemputės spalvą ant ausinių matai, ko klauso aplinkiniai. Tobula. Na, o paskutines jėgas atidavėm senam geram indie rokui ir paskui jau kritom į palapinę nusipelnytam poilsiui.
Taigi, Galapagai yra toks festivalis, kuris skirtas visiems. Muzikos pasirinkimas, ypač šiemet, tai nors persiplėšk. Važiavom trečią kartą iš eilės, vertinam šitaip: koncai – ameizing, veiklos – gerai, tačiau patogumas, lyginant su ankstesniais metais – taip so so. Duodam 7 iš 9 ir tikimės, kad kitąmet organizatoriai sugalvos kažką tokio, kas suvilios ir toliau pratęst vasaros tradiciją.
ISIC Lietuva reporteris Nojus Vaitaitis
