#vasarasuISIC Festivalio Bliuzo naktys 2016 apžvalga
Kaip bliuzo muzika apima begales emocijų, taip ir „Bliuzo naktų“ festivalis – kiekvienam suteikia skirtingas patirtis. Man „bliuzai“ yra vasaros nuotykių startas, kuris tuo pačiu pradeda ir tranzavimo maratoną. Šiemet autostopu vėl keliavome tryse, tačiau kelionė truko ne ilgiau nei autobusu. Netgi tai, kad dar Vilniuje užtrukome šluodami iš „Senukų“ lietpalčius ir skėčius (paskutinę akimirką sumetę, jog visą savaitgalį kaip ir žada lietų), palapinę pasistatėme dar prieš prasidedant pirmąjam festivalio koncertui. Na, kadangi ėjome pėsti, eilėje laukti neteko, tačiau automobilius kratė kaip tik mokėjo – vis dėlto pirmi metai, kai nebuvo galima prasivežti nei lašo gėrimų su laipsniais. Dėl to šalia įėjimo vyko vienas didelis pre-partis. Tačiau per pusvalanduką ir su mašina buvo galima prasimušti.
Pasistatę palapinę ant pat ežero kranto netrukome apsižvalgyti ir apsiuostyti kas, kur ir kaip šiemet vyksta. Žmonės dar vangiai rinkosi į pirmuosius koncertus, kas kur ant žemės pilvą išvertęs, kas jau mankština kojas vakaro linksmybėms. Mes nusprendėme geriau sukirsti po blyną, sulaukti likusių draugų ir įšokti į ežerą, o paskui jau lėkti gerai pasitūsint.
24-ąjį kartą vykstančios Bliuzo naktys 2016, be abejo, neapsieina be tam tikrų tradicijų, kurios šį festivalį ir paverčia ypatingu. Viena iš jų – tai pirmą kartą atvykusių į „bliuzus“ krikštas. Tad kol mes pliuškenomės vandenuke, per visą teritoriją skambėjo jų priesaika. Tai lyg ženklas vakarui judėti toliau – visi jau savi. Pradedamas dažniau leisti „Bliuzo naktų“ himnas, kurį girdėdamas negali pasilikti palapinių miestelyje ir kriokdamas visą gerkle „VARNIAI! EŽERAS! BLIUZO FESTIVALIS! BLIUUUZOO NAAKTYYS!!“ judi pagrindinės scenos link. Taip padarė ir mūsų „vėl į Varnius susirinkusi chebra“.
Šiemet line-up‘as ypatingai nežavėjo, tačiau buvo uoj kaip gerai! Prasigrūdam prie scenos, o ten Brian‘as Kramer‘is tik šaukia „You guys are f**king awesome!“ ir aidint lūpinės armonikėlės garsams minia šėlsta. Pertraukose tarp koncertų ištisai leidžiamas „Bliuzo naktų“ himnas, simboliškai atšvenčiamas festivalio gimtadienis – į ežerą išplukdomas plaustas, kuriame degantys fakelai primena, kur pakliuvome. Dovanų – šokio su ugnimi pasirodymas. Galvojau „Meh… mačiau šimtus kartų…“ tačiau pasakysiu nuoširdžiai – likau sužavėtas.
Ant scenos užlipa kita grupė. Autentiškas bliuziukas su visu band‘u nepalieka abejingų, o dar Shanna Waterstown savo afroamerikietiškom vokalinėm vibracijom traukia į paviršių giliausius jausmus… Nė nepajunti kaip jau iš visos menkos savo sielos šoki ir kartu su visais trauki „Let the good times roll!“. Vakarą užbaigia publikos numylėtas „Baltasis Kiras“, tačiau jo jau klausome įšsitiesę pievutėje. Palapinėje besidalindami emocijomis nusprendžiame – buvo tikrai ilga ir nuostabi diena.
Šeštadienio rytas prasidėjo tualeto paieškomis. Taip jau išėjo, kad apsigyvenome teritorijoje, kurioje vos keli tie kilnojami toi-toi pastatyti. Tad tik kartą pralaukiau eilėje prie jų, o paskui jau atradom tokius oldschool‘inius tuoletus namukuose ir visam festivaliui pamiršom mindžikavimą ir mėginimą iš akių suprasti, kuris čia pirmiau laukia. Beje, šalia stovinčiame namuke – dušai. Nemokami. Tik tiek, kad vanduo šaltesnis nei ežere. Reziumuojant apie tualetus – net ir aktyvioje zonoje beveik nebuvo eilių, tad vienintelis dalykas kurį vertėtų prisiminti, tai įsimesti savo popieriaus (apie tai grupelė festivaliautojų net dainą sukurė, kuri visą sekmadienio rytą skambėjo pašiūrėje).
Esminis pasikeitimas šiais metais buvo tai, jog ankstyvieji šeštadienio koncertai vyko pašiūrėje, už ką – tikrai didelis pliusas organizatoriams. Linguoji sau pavėsyje, skersvėjis kedena plaukus, tad kiek nori, tiek ir šoki. Iš pat ankstyvo ryto žmones išjudino grupė „Sirupas“, o po „Abudu“ jau buvo išvis rokenrolas. Įdienojus atėjo laikas pasižvalgyti, kokias pramogas šiemet siūlo festivalis. Pasirinkimas tikrai nemažas – be įprastų sporto žaidimų, irklenčių bei vandens dviračių nuomos, laikinų tatuiruočių ir rankdarbių buvo galima sudalyvauti Žinių radijo rengiamose protų kovose, pavaikščioti ant vinių bei stiklo, įnerti į ledo vonią bei sudalyvauti orientacinėse varžybose. Vakarop vyko zumbos bei bliuzo šokių pamokos, tad veikti tikrai buvo ką.
Ėmus gurgti pilvukams, prasiėjom pro maisto bei gėrimų palapines. Pasirinkimas tikrai įvairus: burgeriai, troškiniai, blynai, o ir kainos padorios (burgeris – 6 eurai, blynas 2-3 eurai). Vienintelis tikrai didelis minusas tai alaus pasirinkimas. Turint omenyje, jog šiemet į festivalio teritoriją nebuvo galima pasiimti nė lašo savo alkoholio, būtų galima bent meniu platesnį padaryti. Ne šiaip sau sakau – tas nuoširdus nusivylimas draugės akyse sužinojus, jog nėra jokio normalaus tamsaus alaus… Nereikia taip daryti.
Likusį laiką iki vakaro koncertų praleidome ramiai. Maudėmės, kepėm saulėje – žodžiu, kaupėm jėgas. Tuo už mus rūpinosi ir organizatoriai – kad festivalininkai būtų kupini jėgų ir pavalgę, kasmet yra verdamas milžiniškas katilas bliuziasriubės. Čiumpi bokalą, sulauki eilutėje ir gali sau klasiškai išsidrėbęs siurbčiot žuvienę. Norisi dar – įpils dar. Nemokamai. Neblogai, ką?
Na, o koncertai irgi buvo super. Neapsiėjom be naujų pažinčių, pasisėdėjimų prie naujai iškeptų draugų palapinių. Net naktį kilusi sumaištis dėl pagaliau atėjusio škvalo nesutrukdė puikiai praleisti laiką. Į trasą ėjo lietpalčiai, skėčiai bei gera nuotaika ir tik permirkę batai sekantį rytą priminė, kad išvis lijo. Sekmadienį dar ilgai nesinorėjo išvykti. Sėdėjom pašiūrėje ir dainavom kartu su nuostabiais žmonėm. Padžeminom su pro šalį einančiu biču su dūdele. Buvo gerai. Tik įdienojus galiausiai patraukėme ieškoti naujų nuotykių Žemaitijos gūdumose.
Taigi, vertinam aštuoniais iš aštuonių, tikrai grįšim kitąmet. Festivalis akivaizdžiai juda į priekį ir bus įdomu pamatyti, ką organizatoriai pasiūlys kitamet. Peace, love and bliuz.
ISIC Lietuva reporteris Nojus Vaitaitis
