PULSAS’16 D. Montvydas: nežinai, kuo nori būti? Nieko tokio!
Gyvenimo kelio paieškos – dar vaikystėje
Žvelgdamas iš dabarties perspektyvos, Donatas pastebi, kad vaikystėje jis dar neturėdamas jokio aiškaus plano, eksperimentavo ir, užsiimdamas įvairiomis veiklomis, ieškojo, kaip save išreikšti. „Vaikų charakterio savybės ir gabumai pradeda skleistis labai anksti, bet natūralu, kad tokio amžiaus negali būti sąmoningas ir nuspręsti, ką norėtum veikti ateityje. Šiuo atveju, ir aš nieko konkretaus galvoje neturėjau – nesvajojau nei tapti astronautu, nei gaisrininku, nei gydytoju kaip kiti mano bendraamžiai. Tiesiog žinojau, kad noriu atiduoti savo energiją prasmingai, kryptingai veiklai – bemaž dešimt metų lankiau krepšinį, sporto mokyklą. Akivaizdu, kad ši veikla paliko gilų įspaudą, aš ja gyvenau, bendravau su tos kultūros žmonėmis, pats buvau jos dalimi, todėl nenuostabu, kad tam tikru gyvenimo periodu norėjau tapti krepšininku. Lygiai taip pat apie dešimtį metų praleidau ir muzikos mokykloje – ištisi metai sunkaus darbo, sukauptas nemažas žinių bagažas ir, be abejo, meilė muzikai kurstė mintį sieti savo ateitį būtent su ja“.
„Žinoma, ieškodamas savęs, instinktyviai bandai suvokti, kam esi gabus, – sako dainininkas, – tačiau ne mažiau svarbi yra ir tave supanti aplinka – pedagogai, draugai, artimieji, jų palaikymas ir tikėjimas tavo jėgomis. Tačiau kartais aplinkybės tiesiog nesusiklosto taip, kaip norėtum ir būdamas ant dvidešimties metų slenksčio bei vis dar tebemėtydamas kamuolį į krepšį kiemo aikštelėje, tu suvoki, kad kažkas yra ne taip – pradedi galvoti, galbūt reikėtų nukreipti save kitur. Tuomet dėlioji prioritetus, bandai save įkvėpti, mąstai, ar verta pradėti mokytis ką nors kardinaliai naujo, ar vis dėlto pabandyti pritaikyti jau turimas žinias. Žinoma, pasirinkau muzikinį kelią ne dėl išskaičiavimo – tai neabejotinai yra tai, ką aš myliu ir darau su begaliniu džiugesiu. Tačiau labai svarbu ir tai, kad veikla, gyvenimo kryptis, kurią renkiesi, sutaptų su tavo charakteriu, vertybėmis, principais ir galimybėmis – kitu atveju gali tekti ieškoti kelio iš naujo.
Kūrybą įkvepia išgyvenimai
Paklaustas, iš kur semiasi įkvėpimo, Donatas nei minutei nesudvejoja: „Mane įkvepia pats gyvenimas: jo vaizdai, patirtys, išgyvenimai, kurie būtinai turi būti kraštutiniai – nuo ašarų iki džiaugsmo, nuo laimės iki netekties“. Dainininkas priduria, kad visi šie pojūčiai ir nulemia jo kūrybinę amplitudę – „kuo daugiau išgyveni ir sąmoningai analizuoji savo patirtis, jas suvoki ir priimi, tuo didesnė galimybė, kad, nevalingai veikiamos pasąmonės, šios patirtys atsikartos tavo kūryboje. Žinoma, dažnai įkvepia ir paprasti, apčiuopiami ir racionalūs dalykai – bet jie yra paviršutinė, labiau pastebima gyvenimo dalis, tačiau neretai mintys ir emocijos įsiręžia kur kas giliau.
Sėkmingo žmogaus darbas neša džiaugsmą ne tik sau
Donatas sako, kad jeigu darbas neteikia laimės, sekina ir neneša jokių vaisių, jame nerandi motyvacijos, tai sudėtinga atrasti ir priežastį juo džiaugtis. „Mano požiūriu, pakankamai retas atvejis, kai žmonės dirba tai, kas jiems patinka, neša džiaugsmą tau pačiam ir kitiems. Manau, svarbu, kad tai nebūtų egoistiška specialybė ir tuo pačiu dar galėtų maitinti tave, tavo šeimą ir leisti daugybę materialių dalykų, apie kuriuos svajoji. Sudėtinga rasti tokį darbą. Tai, žinoma, yra siekiamybė, kiekvienas turėtų to siekti – kuomet jautiesi savo vėžiose, viskas tarsi savime sekasi ir darai tai geriau nei kiti.
Dainininkas dalinasi asmeniniu pasitenkinimo darbu receptu: „aš esu patenkintas savimi, kai jaučiu, kad padariau viską, ką galėjau, kad netinginiavau, buvau sąmoningas ir maksimaliai atsidaviau savo darbui, todėl matau jo vaisius. Tačiau tai, kas iš tikrųjų man teikia džiaugsmą – kuomet mano, nors ir netobulas, rezultatas daro kitus žmones laimingais. Kai aš matau visų tų vaikų, jaunimo, suaugusių žmonių ar senelių šypsenas, jaučiu begalinę laimę ir pasitenkinimą. Dėl jų aš kuriu ir dirbu – dėl jų ir esu laimingas.
Svarbiausia – nesustoti ieškoti
Donato manymu, žmogaus prigimtis yra nuolatinis judėjimas ir prasmės ieškojimas: „būk atviras, imlus, alkanas gyvenimo ir žinių. Lik smalsus, imkis to, ko iki šiol nebandei, judėk, ieškok, krisk, nes tik nukritęs ir atsistojęs, tu tampi stipresnis. Komforto zona užliūliuoja žmones, tad, jei tiki, kad tai – tavo kelias, tai – tavo profesija ar tavo svajonė – išdrįsk ir siek jos, nes jei nepabandysi – tikrai gailėsiesi“. Dainininkas ragina nebijoti klysti – „klaidos – svarbios gyvenimo pamokos ir jei kažkas nepasisekė – analizuok, rask priežastį, kodėl taip nutiko, pasitaisyk. Esu tikras, jeigu tu labai kažko nori, nuolat apie tai galvoji ir turi pakankamai motyvacijos dirbti – galiausiai viską pasieksi. Minties galia tikrai veikia.“
Nežinia skatina veikti
„Jeigu tu žinai, ko nori iš gyvenimo, tai yra puiku, – tvirtina dainininkas. – Bet jeigu nežinai, nereikia dėl to graužtis ar pulti į depresiją, tiesiog priimk tai kaip natūralų dalyką – tai išbandymas. Nereikia sureikšminti nesėkmių ir pasiduoti negatyvioms emocijoms – pasaulyje tikrai nesi vienintelis, kuriam sunku ir kuris nežino, ką veikia šioje žemėje. Visi planetos žmonės turi mažesnių ar didesnių problemų, ieškančių ir nerandančių – tūkstančiai. Reikia suprasti, kad jeigu tu kažko nežinai ar nemoki – tai ir puiku – susitaikyk su tuo. Galbūt kartais mes statome save į rėmus, kuriems esame visiškai netinkami. Gal reikėtų giliau pamąstyti ir save paanalizuoti, ar tikrai tu nori ir gali dirbti banke, žaisti krepšinį ar dainuoti. O gal tu talentingas sodininkas ar batų pardavėjas – negali žinoti, jei save apribosi. Svarbiausia, niekada nenusivilk, kad nerandi savęs – gyvenimas ir yra skirtas ieškojimams – galų gale tikrai rasi.“
Nuotraukos: Gediminas Žilinskas
Stilistas: Marius Stanevičius
Tekstas: Monika Ivanauskaitė
