Moku anglų kalbą. Ar galiu dirbti anglų kalbos dėstytoju užsienyje?
Iš Lietuvos – į Braziliją, iš Lenkijos – į Tailandą: mokyti kalbų jaunimas vyksta ne tik iš vieno žemyno krašto į kitą, bet ir į kitus kontinentus. Ne paslaptis, jog vien pats tokio darbo pobūdis gali suteikti daug geografinės laisvės ir atverti duris į galbūt seniai svajotus regionus.
Klausimų sąrašas apie kalbų mokymą užsienyje gali būti begalinis: kokio išsilavinimo reikia, ar galima mokyti kalbos nebūnant jos gimtakalbiu ir ar įmanoma iš viso to pragyventi. Pačiai teko mokyti anglų kalbos Pietryčių Azijoje ir Pietų Amerikoje, tad pasitelkusi savo ir draugų patirtį, bandau bent iš dalies papasakoti, ko tikėtis.
Ewa iš Lenkijos į Tailandą vyko neplanuodama ten dirbti mokytoja, bet pradėjusi skaičiuoti kelionių ir savanorystės išlaidas, nusprendė išbandyti mokytojos profesiją.
„Čia būdama sutikau daug jaunų anglų kalbos mokytojų ir kai kurie iš jų, kaip ir aš, nebuvo anglų kalbos gimtakalbiai. Vis tiek negalėjau patikėti, kad galėčiau mokyti be darbo patirties ir oficialios kvalifikacijos, ypač, kai daug mokyklų skelbėsi ieškančios gimtakalbių su darbo patirtim“, – sakė mergina.
Visgi Ewa nepasidavė abejonėms, išlaikė vieną mėnesį trukusius bei apie 1000 JAV dolerių kainavusius mokymo kursus ir po dviejų savaičių intensyvaus CV siuntinėjimo į įvairiausias mokyklas (www.ajarn.com galėtų būti naudingas šaltinis) sulaukė keleto pasiūlymų.
„Svarbiausias reikalavimas buvo tai, kad neturėčiau labai stipraus akcento ir kad būčiau balto gymio“, – pasakoja Ewa apie tai, kokie kriterijai be po anglų kursų sertifikato mokykloms atrodė itin svarbūs. – „Jei kalbėsime apie finansus, tai atlyginimas buvo geras, daug geresnis už tai, ką būčiau, ypač kaip pirmame savo darbe, gavusi Lenkijoje. Pavykdavo sutaupyti net apie pusę atlyginimo, tad baigusi darbą po metų grįžau namo su keliais tūkstančiais eurų“.
Savo darbo paieškas Ewa susumuoja taip: „Viskas buvo ganėtinai lengva, nors, aišku, kai kuriems draugams taip ir nepasisekė“. Situacija čia, deja, kaip ir bet kurioje kitoje darbo sferoje – pats išsilavinimas savaime darbo negarantuos.
Masayo (pirma iš kairės) su mokinėmis iš Tailando. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Japonė Masayo taip pat dirbo Tailande, tačiau jos istorija kiek kitokia. „Prieš atvykdama į Tailandą dirbau savo gimtojo miesto švietimo skyriuje ir visada knietėjo pačiai palyginti Japonijos švietimo sistemą su kitomis. Kadangi surasti lygiai tokį patį kur kitur tikriausiai būtų neįmanoma, pagalvojau, kodėl gi nepabandžius mokytojauti – juk patinka dirbti su vaikais, patinka mokyti“.
Išsirinkusi Tailandą ir po net 420 valandų trukusių japonų kalbos mokymo kursų susitarusi su viena valstybinių mokyklų Tailando šiaurėje, Masayo išvyko mokytojauti. Masayo teigia, kad jos atlyginimas Tailande tesiekė gal tik dešimtadalį to, ką ji galėjo uždirbti Japonijoje: „Pačiame Tailande to atlyginimo užteko, bet jei norėjau kiek pakeliauti, reikėjo naudoti savo santaupas. Žinojau, kad taip gali atsitikti, tad buvau tam pasiruošusi. Visgi grįžusi namo pajutau, kad tie metai Tailande pavirto finansine našta ir prireikė laiko, kad nebūčiau tų finansų taip spaudžiama“.
„Aišku, – tęsia Masayo, – tai, ką gavau Tailande yra neįkainojama ir už jokius pinigus nenuperkama, tad nė kiek nesigailiu savo mokytojavimo metų“.
Ewos ir Masayo patirtis ganėtinai skiriasi ir primena, kad darbo paieškoms vienos stebuklingos formulės nėra. Visgi iš jų pasakojimo, mano pačios patirties bei diskusijų su kitais mokytojais galima suformuluoti bent penkis esminius klausimus, kuriuos kiekvienas norintis mokytojauti užsienyje turi paklausti savęs.
Pirma: kur nori vykti? Be kriterijų „kad šalis turėtų paplūdimį“ ar „būtų nebrangūs skrydžiai į namus“, variantų skaičių gali sumažinti pasidomėjęs, kokia tavo mokomos kalbos instruktorių paklausa regione. Kuo labiau jų trūksta, tuo geresni tavo šansai.
Antra. Reikia nepamiršti patikrinti, ar mokyklos nori tik gimtakalbių mokytojų, ar priima ir tą kalbą tiesiog labai gerai išmanančius.
Trečia. Kokio išsilavinimo ar kalbos mokymo sertifikato reikia ir ar darbo patirtis yra būtina? Mano pačios pirmam mokymo-savanorystės projektui užteko to, jog baigiau universitetą anglakalbėje šalyje ir turėjau patirties veiklose su vaikais ir jaunimu. Nors, nereikia ir sakyti, mokymo kursų sertifikatas gali atverti labai daug durų.
Ketvirta. Būtina apsvarstyti mokymo privačiose ir valstybinėse įstaigose pliusus ir minusus. Pavyzdžiui, privačioje mokykloje gali gauti didesnį atlyginimą (draugai iš anglakalbių šalių Tailande lengvai gaudavo apie 1000 JAV dolerių per mėnesį, o tai Tailande yra dideli pinigai), bet galbūt valstybinė įstaiga lengviau parūpins darbo vizą, jei tokios reikia.
Paskutinis klausimas daugeliui yra tikriausiai vienas svarbiausių – kiek nori uždirbti? Nori pamatyti šalį, nors ir nesikraudamas santaupų kaip Masayo, ar kiek atsipūsti finansiškai, kai darbas baigtas, kaip kad pavyko Ewai? Šios istorijos nėra vieno spektro priešingybės, tačiau pristato svarbų bet kokio darbo aspektą. Kitaip sakant, visada galima pasidomėti, koks tavo galimo atlyginimo santykis su šalies pragyvenimo lygiu. Jei planuoji taupyti, pasidomėk, kiek daug tos santaupos vietine valiuta reikš šalį palikus. Pavyzdžiui, Centrinėje Amerikoje mokėdamas anglų kalbą nesusikrausi tokių turtų kaip Persijos Įlankos šalyse, bet jei santaupos tau nėra svarbiausias dalykas, pamatyti šalį ir jos regioną pinigų gali užtekti.
Taigi, turime daugybę klausimų, į kuriuos, deja, vieno šabloninio atsakymo nėra. Aišku tik viena – kad be ryžto ir pastangų mokyti nei savo šalyje, nei kur kitur nepavyks.
Taip pat noriu pabrėžti, jog nemanau, kad kiekvienas gali ar turėtų būti mokytoju kokiame savo gyvenimo tarpsnyje (visi, kam kada yra tekę turėti blogų mokytojų, turėtų pritarti). Bet jei tikrai puikiai (C2 lygiu, nors gali užtekti ir C1) išmanai kalbą, į mokytojo darbą žiūri atsakingai ir mėgsti dirbti su žmonėmis, kodėl gi neišbandyti savęs kokioje tolimesnėje ar artimesnėje šalyje.
„Iš pradžių viskas gali pasirodyti sunku, bet viskas atrodo sunku iš pradžių“, – jei visgi reikėtų pristatyti vieną šabloninį atsakymą į anksčiau minėtuosius klausimus, tegul tai būna ši citata.
Straipsnio autorius Justina Poškevičiūtė
