KAIP PADĖTI MOKINIUI PATIKĖTI, JOG JIS GALI?

„Aš nemoku.“

„Aš nežinau“.

„Man šis dalykas nesiseka“.

Turbūt jau atsibodusios frazės, kurias tenka kiekvienam pedagogui išgirsti bent kartą pamokos metu. Tiesa? O žinojote, kad mokinio elgesys, pasireiškiantis nenoru atlikti užduočių, sakymu, jog jis nieko nemoka bei atsisakymas mokytojo pagalbos vadinamas IŠMOKTU BEJĖGIŠKUMU. Tai psichologinė būsena susijusi su žmogaus, o labai dažnu atveju – mokinio, abejingumu aktyviai dalyvauti klasėje ir atlikti skirtas užduotis. Mokiniai, išgyvenantys išmokto bejėgiškumo jausmą, susidurę su iššūkiais ir pamatę, kad negali jų įveikti, pradeda nepasitikėti savo gabumais ir nebesistengia atlikti kitų užduočių.

2007 metais Charisse Nixon, mokslų daktarės laipsnį turinčios psichologės bei Mark Steensland dėka, buvo atliktas eksperimentas, įrodantis, kad išmoktas bejėgiškumas egzistuoja ir šiuolaikinėse ugdymo įstaigose. Pamokos metu mokytoja paskyrė užduotį – iš 3 skirtingų duotų žodžių sugalvoti 3 naujus, tik pakeičiant raides vietomis. Klasė buvo padalinta į dvi dalis: mokiniai, sėdintys dešinėje pusėje gavo 2 žodžius, kurių raides pakeitęs gali gauti daugybę kitų žodžių variantų, o kita klasės dalis – 2 žodžius, iš kurių neįmanoma sudaryti jokio egzistuojančio naujo žodžio. Be to, abi klasės pusės (visi mokiniai) turėjo tą patį trečią žodį, kurį taip pat turėjo paversti naujadaru. Mokytoja paprašė moksleivių pakelti ranką tada, kai sudarys naują žodį. Netrukus visi mokiniai, sėdintys dešinėje pusėje (gavę lengvesnį žodį) pakėlė rankas. Tuo tarpu kairėje sėdintys atrodė sutrikę ir išsigandę. Ta pati situacija pasikartojo ir su antru žodžiu. Na, o kai mokytoja paklausė, kiek mokinių žino, kaip sudaryti naują žodį iš trečio žodžio, nutiko neįtikėtinas dalykas – rankas vėl pakėlė tik sėdintys dešinėje. Kodėl tai neįtikėtina? Nes visi mokiniai turėjo tą patį trečią žodį. Šis atliktas eksperimentas parodo, kaip susiformuoja išmoktas bejėgiškumas bei kaip jis gali pasireikšti pamokos metu, atliekant užduotis. Moksleiviai, patyrę nesėkmę, nesistengė sugalvoti trečio naujadaro, nes nebepasitikėjo savo jėgomis.

Kartais patys pedagogai, visiškai to nenorėdami ir nenujausdami, gali paskatinti mokinius elgtis bejėgiškai. Tarkim, pamokos metu sprendžiant sudėtingesnius uždavinius iš karto mokiniams paaiškina, kaip reikėtų atlikti pratimą ir pateikia atsakymą. Taip vaikams ne tik nesuteikiama erdvė ir laisvė pamąstymui, bet kartu ir užkertamas kelias jų norui patiems, savo jėgomis įveikti uždavinį. Tokiu būdu klasėje pradeda formuotis išmoktas bejėgiškumas, kuris gali atsiskleisti kitų pamokų. Pavyzdžiui, paprašius pateikti savo nuomonę konkrečiu klausimu, moksleiviai gali net nesistengti pasidalinti savo mintimis ir apatiškai laukti, kol mokytoja pateiks atsakymą.

Pavyzdžiai, kaip įgytas bejėgiškumas gali pasireikšti klasėje:

1. Mokinių atsisakymas priimti mokytojo pagalbą.
2. Motyvacijos trūkumas.
3. Nepasitikėjimas savo jėgomis ir gabumais. (Nuolat pateikiami pasiteisinimai, jog nežino atsakymo.)
4. Nusivylimas po neteisingai pateikto atsakymo.
5. Nesistengiama suprasti dėstomo dalyko.

Jeigu pedagogas gali bent pusę šių išvardintų savybių pritaikyti savo mokiniams, labai tikėtina, jog klasė yra išmokusi bejėgiškumo. Tokiu atveju, reiktų išmokti valdyti mokinių bejėgiškumą. Bet pirmiausiai mokytojams reikėtų sau atsakyti į kelis klausimus apie mokinių nesėkmes:

1. Kaip moksleiviai paaiškina ištikusią nesėkmę ir ar mokytojas šį paaiškinimą palaiko?
2. Kaip mokytojas reaguoja, mokiniui padarius klaidą?
3. Ar klasė yra ta aplinka, kurioje mokytojai ne tik tikisi klaidų, bet ir švenčia jas kaip galimybę geriau išmokti informaciją?

Jeigu mokiniui kelis kartus iš eilės nepasisekė teisingai atsakyti į pateiktą klausimą,  jis išmoksta visada tikėtis nesėkmės. Nepriklausomai, kokia tai būtų užduotis. Manydamas, kad jam ir vėliau nesiseks sėkmingai įveikti paskirtų darbų, moksleivis nesąmoningai riboja savo galimybes ir tikėtina, jog ateityje net nesistengs įdėti pastangų aktyviai dalyvauti pamokoje ir pateikti argumentuotą savo nuomonę. Būtent taip ir atsiras išmoktas bejėgiškumas.

Taigi, kaip pedagogams suvaldyti klasėje šią psichologinę mokinių būseną?

1. Visų pirmiausia, mokytojai turėtų peržvelgti savo vertinimo sistemą. Kodėl tai svarbu? Nes skiriamas 0 ar minusas už neatliktą darbą nemotyvuos mokinio stengtis ir ieškoti teisingo atsakymo. O štai žemas pažymys kaip tik suteiks noro išmokti ir geriau suprasti pamokos metu pateikiamą informaciją. Dar vienas būdas – perlaikymų ir pakartotinių kontrolinių darbų perrašymų ribojimas. Taip, negalima nesutikti, jog toks mokymo metodas suteikia mokiniams antrą šansą pademonstruoti savo žinias, tačiau reikėtų būti itin atsargiems ir tokią galimybę suteikti labai išskirtiniais atvejais. Nesuteikus mokiniui galimybės pakartotinai rašyti atsiskaitomojo darbo, jis supras, jog nesėkmė yra galutinė.
2. Nesėkmių normalizavimas taip pat vienas iš efektyviausių būdų kovojant su įgytu bejėgiškumu. Pedagogai galėtų mokiniai paaiškinti, jog nepatirdami nesėkmės – mes nesimokome. Be to, čia puikiai tiktų istorijos apie žymiausius pasaulio mokslininkus, išradėjus ir kitų profesijų atstovus, kuriems nesėkmė ne tik nesukliudė, bet ir padėjo pasiekti sėkmę. Pavyzdys: amerikiečių išradėjas ir verslininkas Tomas Edisonas, kurio garsiausias ir žmonių gyvenimus kardinaliai pakeitęs darbas – 1879m. išrasta elektros lemputė. Tai jam pavyko tikrai ne iš pirmo karto. Štai kaip jis aprašė savo nuolatinių bandymų kelią: „Aš nepatyriau nesėkmės. Aš tik radau 10000 būdų, kurie neveikia.“
3. Mokinio įdėtų pastangų įvertinimas. Tarkim: „Matau iš tavo atlikto darbo, jog prireikė daug pastangų– šaunuolis!“ Taipogi, svarbu pagirti mokinio pastangas, nesakyti, jog puikus rezultatas buvo pasiektas dėl sėkmės. Taip pat galima pakabinti klasėje plakatus, kuriuose pabrėžiamos pastangos, parašyti paskatinamuosius lapelius su frazėmis: „Didžiuojamės Tavo atliktu darbu“, „Puikiai padirbėta“ ir „Šį kartą galbūt nepasisekė, tačiau įdėjęs darbo ir pastangų, kitą kartą pamatysi puikų rezultatą!”
4. Svarbu palaikyti pozityvią atmosferą klasėje. Kaip jau minėjome anksčiau, mokiniai turi žinoti, jog jų nesėkmė nėra asmeninė ir nuolatinė. Mokytojų pateikiami pavyzdžiai, kaip įveikti iškilusias problemas padėtų vaikams išvengti jų ateityje. Pamokos metu, pamatę, jog mokinys suklydo, pedagogas galėtų pasakyti: „Dabar, kai žinome, kuris atsakymas neteisingas, panagrinėkime kitus variantus!“
5. Apdovanojimai – geriausia motyvacija mokiniui nepasiduoti bei stengtis pasiekti norimą rezultatą, net ir susidūrus su iššūkiais. Papildomi taškai už aktyvų dalyvavimą ir raštiški pagyrimai – tai keli būdai, motyvuojantys mokinius. Be to, svarbu pastebėti, kada mokinys susiduria su pirmais sunkumais atliekant užduotį, taip pedagogas galės jam padėti ir nukreipti reikiama kryptimi. Vienas iš pavyzdžių – pagaminti plakatą su mokinių vardais, užduotimi, kurią jie turi atlikti bei tam skirtą laikotarpį. Taip mokiniai stebės savo pažangą,  o mokytojai galės įvertinti kaip vaikams sekasi atlikti užduotį.

Šie metodai padės mokiniams patikėti, jog įdėjus daug pastangų ir darbo – jie gali pasiekti puikių rezultatų. O mokytojo pagalba suprasti, jog nesėkmė – laikina ir visiems pasitaikanti. Tik svarbu nepasiduoti ir atkakliai dirbti, jog ji taptų sėkme.

P.S Dar neturite ITIC Pedagogo pažymėjimo? Nieko nelaukite ir vos PER 5 MINUTES užsisakykite pažymėjimą  internetu ir gausite jį teisiai į namus/paštomatą.

O įkėlę savo nuotrauką – ateikite atsiimti jį iš karto!

Griebkite ITIC Pedagogo pažymėjimą čia: https://www.isic.lt/uzsakyk/itic/