Interviu: Vidas Bareikis: „Gyvenimas per trumpas, kad užsiimtum ne tuo, kas tau suteikia malonumą“
Vidai, stebint Jus scenoje, atrodote, kad esate pilnai save atradęs. Ar ir Jūs taip jaučiatės?
Šiuo metu scenoje tiesiog noriu būti toks, koks esu. Dalintis asmeniška ir nuoširdžia kūryba, kuri yra mano dienoraštis. Todėl slėpti tikrai neturiu ko. O dėl savęs atradimo: manau, mes keičiamės kas maždaug penkerius metus ir kai praeina tas laikas – tu tampi visai kitas asmuo, su kitomis pažiūromis, kitu kontekstu ir kita aplinka. Todėl tas savęs atradimas trunka tol, kol gyveni.
Jūs ir vaidinate teatre, ir dainuojate. Abi veiklos – scenoje. Visgi, kas Jums patinka labiau?
Teatre šiuo metu aš nevaidinu, o tik režisuoju. Abi šios veiklos yra mano aistros, o gyvenu etapais. Kai „apsinuodiju“ teatru – neriu į muziką, o kai baigiasi muzikinis etapas, keliauju prie naujos medžiagos – pavyzdžiui, šiuo metu gyvename su A. Kamiu ir „Kaligula“.
Sakoma, kad visi yra menininkai, bet tik tikri menininkai tai žino. Kada ir kaip Jūs supratote, kuo esate?
Aš iki šiol suprantu tikrai labai nedaug. Suprantu, kad reikia gerbti aplinkinius ir aplinką, kad reikia būti tikram ir niekada nepasiduoti. Gyvenimas per trumpas, kad užsiimtum ne tuo, kas suteikia malonumą. Viso kito aš dar tikrai nesuprantu ir, vargu, ar suprasiu.
Ką stengiatės atskleisti savo dainomis?
Kartais tiesiog pastebiu mus supančius absurdus ir noriu tuo pasidalinti, o kartais tiesiog „rėkiu“, nes skauda.
Kur ir kada gimsta tekstai ir atsiveria kūrybinės „čiakros“ – komforto zonoje ar už jos?
Liūdnos dainos, žinoma, dažniausiai gimsta diskomforto zonoje. Taip pat manau, kad žmogus atrasti save tikrą gali tik susidūręs su kraštutiniais išbandymais. Kai susvyruoja tai, ką atrodo jau žinojai. Stengiuosi, kad mano aplinka visada „svyruotų“ ir nesustabarėtų.
Jūsų naujajame albume „Žmogus, bet šuo“ dainos įrašytos autentiškose vietose, kaip kilo ši idėja?
Daug keliavau po Lietuvą ir matydamas ten gyvenančius tikrus ir šiltus žmones, pagalvojau apie tokį patį tikrą albumą. Tiek garso, tiek emocine prasme. Norėjosi vengti bet kokio falšo.
Jūsų muzikinio skonio susiformavimui didelę įtaką padarė Vytauto Kernagio kūryba. Ką Jums reiškia dainuojamoji poezija?
Neišskirčiau vien V. Kernagio, greičiau tai didelė grupė atlikėjų, kuriuos be galo gerbiu – Vladimiras Vysockis, Tomas Waitsas, Johny Cashas.
Kokią programą atlikote festivalyje „Senamiesčio žiogas“ rugpjūčio 21 d., Kaune?
Unikalią rugpjūčio 21–osios programą. Kiekviename koncerte stengiuosi būti „čia ir dabar“. Visada stengiuosi dalintis savo naujausiomis dainomis ir senesnėmis, kurias su žiūrovais galime dainuoti kartu.
