Interviu: Mantas Stabačinskas: dvi savaitės, du kontinentai ir trys svarbūs pasirodymai
Kiek trunka kelionė iš Kauno į Vilnių? Posmelį miego, keletą atsakytų elektroninių laiškų ir perklausytą geros muzikos albumą. O kiek užtrunka kelionė iki didžiausių pasaulio scenų ir garbingų įvertinimų? Šešiolika metų sunkaus ir atkaklaus darbo.. Apie keliones, scenas ir kūrybines kančias kalbame su geriausiu praėjusių metų šokėju, Auksinio scenos kryžiaus laureatu Mantu Stabačinsku, kuris artimiausiomis dienomis sostinėje, pristatys tris skirtingus, bet savaip labai brangius spektaklius.
– Menų spaustuvėje per keletą dienų bus pristatyti trys šokio spektakliai: kūdikiams skirta „Mozaika“, scenos fenomenu tapęs „Contemporary?“ ir naujausias darbas „ID: D&G” – puiki proga pamatyti tave šokėjo, choreografo ir idėjos autoriaus amplua.
– Kiekvieną kartą, nesvarbu ar tik šoki, ar kuri autorinį darbą – atiduodi visą save. Aišku, kiek mažesnė įtampa slegia, kuomet esi tik komandos narys – vienas iš šokėjų, kur didžiausia kūrinio sėkmės atsakomybė tenka choreografui. Statant savo asmeninį darbą – gyveni su juo ilgą laiką, paskęsti kūrybinėse kančiose, keiti, ieškai, tobulini iki begalybės. Ir šįkart, pavyzdžiui, sostinės žiūrovai matys kitokį spektaklio „ID: D&G” (idėjos autorius ir choreografas M. Stabačinskas) variantą, nei prieš savaitę rodytas Kaune.
– Kodėl vyksta tiek pakeitimų spektaklyje?
– Pirmąsias pastabas išgirdome po spektaklio premjeros festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ metu. O kai tas pastabas išsako Edinburgo šokio festivalio vadovas ir pažada pakviesti pasirodymui, jeigu pakeisime pabaigą – imiesi ieškoti sprendimų! Juokauju, išties įsiklausėme ir į kitų kritikų bei žiūrovų pastabas, peržiūrėjome spektaklio įrašą ir supratome, kuriomis dalimis esame nepatenkinti, ties kuriomis reikėtų padirbėti. Tačiau kasdien salėje dirbdami dviese su Marium (šokėjas Marius Pinigis) prisikuriam ir kartais nuvažiuojame visai ne į kitą pusę… Parodę likusiems komandos nariams (dramaturgė Monika Jašinskaitė, šviesų dailininkas Povilas Laurinaitis, prodiuserė Gintarė Masteikaitė), gauname griežtų pastabų ir tenka vėl grįžti repetuoti, ieškoti. Vis dar nesame patenkinti spektaklio pabaiga, tačiau tikimės, kad Vilniuje, spalio 16 d. jau galėsime parodyti galutinį spektaklio variantą.
– Apskritai, kaip gimė idėja kurti spektaklį, kuriame remiamasi legendinių lakūnų S. Dariaus ir S. Girėno skaudžiai pasibaigusia kelione?
– Spektaklio idėją inspiravo netikėtai atrastas dešimties litų banknotas, kuris ir privertė susimąstyti apie XX amžiaus pradžios Lietuvos herojų ir šiuolaikinio, XXI amžiaus žmogaus tapatybę. Stengiausi dar kartą permąstyti Lietuvos istorijos įvykius, padariusius didelę įtaką jau kelioms lietuvių kartoms. Kas buvo Darius ir Girėnas? Kas jie galėjo būti? Su skrydžiu per Atlantą susiję faktai scenoje jungiami į šiuolaikinio žmogaus pasakojimą, išryškinantį, kas gali būti vertinga šiandien: išlikti nuoširdžiam, būti savimi ar užsidėti šalto ir nepažeidžiamo žmogaus kaukę. Scenoje kalbame apie herojiškumą, tokį koks jis buvo mūsų istorijoje ir koks jis šiandien?
– Ar Mantas Stabačinskas – herojus?
– Nesistengiu būti herojumi – noriu būti tiesiog geru, doru piliečiu ir išlikti savimi. Tiek gyvenime, tiek scenoje – tikiuosi, kad tai jaučia ir aplinkiniai. Galbūt pajaus ir žiūrovai.
– Spektaklis „ID: D&G” tavo autorinis darbas, tačiau prieš jį buvo dabar jau gerai žinomas spektaklis „Contemporary?“, kuriame idėjas kūrėte trise, kartu su Agne Ramanauskaite ir Pauliumi Tamole. Kaip sekėsi tuomet, kai ėmėtės gan rizikingos užduoties – su ironija pažvelgti į šiuolaikinio meno kūrimo užkulisius?
– Kurdami žinojome – arba sudegsime arba išplauksime. Tačiau nesitikėjome tokios sėkmės.
– Kada pajutote, kad sukūrėte tai, kas vėliau buvo pavadinta Metų scenos įvykiu?
– Jau po pirmų keleto pasirodymų, kai prie mūsų ėjo scenos kolegos iš kurių spektaklyje nepiktai pasišaipoma, ir gyrė mus. Kai kurie atrado save, nors kurdami net negalvojome apie tai. O pavyzdžiui šokėja Loreta Juodkaitė, kurios garsųjį sukinį atkartoju scenoje, suprato ironiją ir net atkreipė dėmesį, kad scenoje sukuosi ne į tą pusę į kurią ji! Tad džiaugiamės, kad beveik niekas neįsižeidė, suprato, kad Lietuviškoje scenoje jau reikėjo tokio darbo, kuris būtų ne tik ironiškas, bet ir atviras – parodytų ir kūrėjų kasdienybę bei skaudulius. Tačiau su geros ironijos prieskoniu, lengviau ir patiems į tai žvelgti.
– Spektaklyje visi trys kalbate apie tai, kas jums yra šokis. Taigi, kas tau yra šokis?
– Atsakymui tinka eilutės iš spektaklio – šokis yra mano gyvenimas. Iš tiesų šokis yra labai daug. Į jį sudedi kiekvieną savo gyvenimo dalelę. Tai yra ir darbas, ir nelengvas darbas: būna, kad skauda, kad negali, kad tingi, bet ir be to šokio niekaip negali.
– Ir kai tiek jėgų ir darbo įdedi, tuomet ateina diena, kai tai būna įvertinta. Vėl gi spektaklyje kalbate apie apdovanojimus ir įvertinimus, ar tai yra svarbu?
– Kad ir kaip kas besakytų – apdovanojimas yra svarbu! Auksinis scenos kryžius vis tik pakeitė gyvenimą. Nors rodos dirbi taip kaip dirbęs, tačiau staiga tave pradeda vertinti, pasidarai visiems reikalingas. Kartu atsiranda ir pasitikėjimas, kad tai ką darai, kuriuo keliu eini – tai teisingas pasirinkimas.
– Atsirado daug pasiūlymų iš teatro ar televizijos projektų?
– Iš tiesų prieš sezoną teko atsisakyti naujų pasiūlymų vaidinti ir dalyvauti įvairiuose projektuose. Iki metų pabaigos darbo knyga yra perpildyta pasirodymais ir gastrolėmis su esamais spektakliais. Laukia įtemtas tačiau kartu ir malonus laikotarpis. Lapkričio mėnesį, per kelias savaites su trimis skirtingais spektakliais teks pasirodyti trijuose skirtinguose festivaliuose. Spektaklis „Taip“ (choreografė Raimonda Gudavičiūtė) viešės Frankfurte, „Contemporary?“ pakviestas atstovauti Lietuvą Liublino (Lenkija) šiuolaikinio šokio festivalyje, o su spektaklio vaikams „Mozaika“ komanda vykstame į Vašingtoną (JAV) į vieną didžiausių festivalių vaikams ir jaunimui „Kids Euro 2014“.
– Kalbant apie spektaklį patiems mažiausiems „Mozaika“, kuo skiriasi pasirodyti suaugusiųjų ir vaikų (kūdikių) auditorijai?
– Galiu pasakyti, kad šokio teatras „Dansema“ ir darbas vaikams –pastarųjų metų didžiausias mano atradimas. Šokti ir statyti spektaklius vaikams – visai kitas pasaulis! Juk mažieji žiūrovai į viską reaguoja natūraliai – jeigu jau nepatinka, tai nepatinka. Vaikai reaguoja ir spektaklio metu, kartu šoka – kartais net į sceną eina, tad turi būti ypač atidus. Ir jeigu atrodo, kad tokie maži jie dar nieko nesupranta – netiesa. Vaikai supranta, tik nereik jiems vaidinant ar šokant perspausti charakterių. O tai, kad supranta akivaizdu, nes po spektaklio atkartoja judesius, lenda į kostiumus, net namuose prisimena tai ką matę ir bando šokti.
„Mozaika“ sulaukė didelio pasisekimo, tad kartu su choreografe Birute Banevičiūte kuriame naują spektaklį. Prie mūsų komandos prisijungė Agnė Ramanauskaitė ir Marius Pinigis – būsimas spektaklis „Stebuklai“ bus šiek tiek vyresniems, 2 – 5 metų vaikams. Tad laukia labai įdomus kūrybinis procesas.
– Artimiausiomis dienomis Menų spaustuvėje trys darbai: „Mozaika“, „ID: D&G” ir „Contemporary?“ – kodėl žiūrovai turėtų ateiti?
– Į „Mozaiką“ dar besilaukiančios moterys perka bilietus, nes tai pirmasis spektaklis, kurį pamato jų kūdikiai. Kaune pastatytas, kuriamas ir tobulinamas „ID: D&G” – retas svečias sostinėje, tad tikrai negalima praleisti tokios galimybės. Na, o „Contemporary?“ – tiesiog must see, nes tai jau legenda.
Iš tiesų, negalima spręsti, ar tau patinka šiuolaikinis šokis, jeigu esi matęs vos 3 – 4 šokio spektaklius. Šokio spektakliai tokie įvairūs: gali būti linksmi ir liūdni, gilūs ir nenuspėjami, tad kuo daugiau pamatai tuo geriau gali spręsti ar tau jie patinka, ar ne. Na, o jeigu manai, kad nepatinka – tuomet būtina pamatyti „Contemporary?“, kuris yra tarsi reabilitacijos seansas visiems tiems, kas bijo šiuolaikinių menų.
Mantas Stabačinskas Menų spaustuvėje:
Spalio 12 d. 11 val. Šiuolaikinio šokio spektaklis 0 – 3 metų vaikams „Mozaika“ (Chor. Birutė Banevičiūtė, šokio teatras „Dansema“)
Spalio 16 d., 19 val. šiuolaikinio šokio spektaklis „ID: D&G” (Idėjos autorius – Mantas Stabačinskas, choreografija ir atlikimas: Marius Pinigis, Mantas Stabačinskas)
Spalio 17 d., 19 val. (Ne)labai spektaklis „Contemporary?“ (idėjos autoriai, choreografai ir atlikėjai: Mantas Stabačinskas, Agnė Ramanauskaitė ir Paulius Tamolė)
