Interviu: Erasmus studentė: draugai juokavo, kad gyvenu kaip princesė pilyje
Interviu su Kristina Selezniova (23 m.), kuri studijavo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, kuomet išvyko semestrui studijuoti į Prancūziją, Grenoblio universitetui priklausantį Politikos mokslų institutą.
„Kai siunčiau draugams nuotraukas, jie juokavo, kad gyvenu kaip princesė pilyje“, – pasakoja neseniai bakalauro studijas baigusi studentė. Alpių sostine vadinamame Grenoblyje ji gyveno bendrabutyje ant kalno, su nuostabiu vaizdu į patį miestelį.
Mergina tvirtina, kad pragyvenimui užsienyje jai visiškai pakako skiriamos 550 eurų stipendijos. „Erasmus“ studentus vienijančios organizacijos „ESN Lithuania“ alumni narė teigia, kad visgi didesniuose miestuose gyvenantys studentai gali susidurti su didesnėmis išlaidomis.
– Kaip nusprendei važiuoti mokytis į Prancūziją?
– Tai buvo vienas iš mano gyvenimo iššūkių. Nusprendžiau pakeisti aplinką ir nuvažiuoti į tą šalį, apie kurią nemažai mokiausi prancūzų kalbos pamokose. Norėjau įsitikinti, ar viskas, apie ką pasakojo mano prancūzų kalbos mokytoja, yra tiesa. Taip pat norėjau patobulinti prancūzų kalbą. Anglų kalbą lietuvių studentai moka gana neblogai, o prancūzų nėra tokia populiari – norėjau įgyti dar vieną pranašumą kitų studentų atžvilgiu.
– Kokie tavo studijų įspūdžiai?
– Studijavau Alpių sostinėje Grenoblyje. Kaip ir Lietuvoje mokiausi Politikos mokslų institute.
Apie studijų kokybę žinojau iš anksto. Pasiklausiau kolegės, kuri studijavo tame mieste prieš kelerius metus. Žinojau, kad dėstytojai yra kompetentingi; atsižvelgia į atvažiavusių studentų kalbos žinias; tie, kurie dėsto anglų kalba, – neblogai kalba angliškai. Tie, kurie dėsto prancūziškai, padeda išmokti įdomesnių posakių, kurių mes nežinome, supažindina su daugeliu kultūrinių dalykų.
Kristina Selezniova, nuotr. iš asmeninio albumo
– Daugelis „Erasmus“ studentų prisimena ne pačias studijas, o bendravimą ir socialinį gyvenimą. Kas tau labiausiai įstrigo?
– Kadangi gyvenau Alpių sostinėje, o bendrabutis buvo, galima sakyti, tiesiog kalne, man patiko pats vaizdas. Su atvažiavusiais studentais taip pat eidavome į žygius į kalnus. Įsiminė priimančiojo universiteto studentų organizacijos atsidavimas studentams – jie labai aktyviai mums padėjo ir norėjo parodyti aplinkinius miestelius, supažindinti su prancūzų filmais, dainomis. Taip pat buvo kalbų mokymo „Tandemo“ programa: studentai galėjo patobulinti ar išmokti prancūzų kalbą, o mes, atvykę studentai, savo ruožtu galėjome juos pamokyti jų norimos kalbos.
– Gal gali papasakoti daugiau apie „Tandemo“ programą, nes, kiek žinau, šią programą paskui pritaikei Lietuvoje.
– Tiek universiteto priimančioji studentų organizacija, tiek dar viena organizacija viso Grenoblio lygmeniu vykdė programą, kurios tikslas – įtraukti žmones, kurie domisi kalbomis, kultūromis. Tai galimybė išmokti ir išmokyti kitą žmogų užsienio kalbos. Aš du prancūzus mokiau rusų kalbos, o jie man padėjo labiau susipažinti tiek su pačia prancūzų kalba, tiek su prancūzų kultūra.
– Šią idėją pritaikei ir Vilniuje?
– Pagalvojau, kad ši idėja labai įdomi. Kiek pasidomėjau, mūsų organizacijoje „ESN Vilnius University“, tokio dalyko dar nebuvo, tad organizavome tokius mokymus: kelis semestrus veikė ši „Tandemo“ programa, kurią pavadinome „Enjoy learning languages“. Pati mokiau užsienio studentus lietuvių ir rusų kalbų, taip pat įsitraukė ir mano draugai. Organizavome kelis filmų vakarus, kurių metu žiūrėjome filmus užsienio kalbomis. Buvo smagu.
Kristina Selezniova, nuotr. iš asmeninio albumo
– Papasakok apie praktinius gyvenimo užsienyje dalykus. Kiek tau viskas kainavo?
– Piniginiu atžvilgiu man labai pasisekė. Prancūzijoje viskas yra gana brangu, jei lyginsime su Lietuva. Važiuojantiems į Prancūziją buvo skiriama didžiausia tuo metu buvusi stipendija – 550 eurų. Jų man tikrai užteko tiek pragyvenimui, tiek kelionėms, tiek pramogoms. Nelabai pasisekė mano kolegoms, kurie pasirinko didesnius miestus. Piniginės išlaidos labai susijusios su miesto dydžiu (didesniame mieste didesnės kainos), o taip pat su universiteto galimybėmis (ne visi universitetai turi bendrabučius).
Neretai valgydavau universiteto kavinėje. Porcijos būdavo tikrai didelės ir kainuodavo 3 eurus. Desertą kartais pasilikdavau ir vakarui – buvo gana taupu. Pats bendrabutis kainavo apie 130 eurų, o mėnesinis bilietas – 25 eurus. Pragyvenimui skyriau nedidelę dalį visos sumos.
Mano kolegai, kuris mokėsi Strasbūre, buvo visai kitaip: jis mokėjo už bendrabutį 350 eurų iš gaunamų 550 eurų. Tokiose situacijose žmonės iš anksto turi apsirūpinti pragyvenimu, dirbti prieš išvažiuodami į Prancūziją arba prašyti tėvų paramos, ieškoti darbo toje „Erasmus“ šalyje.
– Ar tarp „Erasmus“ studentų buvo tokių, kurie norėjo dirbti studijų metu?
– Iš mano artimiausių draugų, su kuriais mes bendravome universitete ar bendrabutyje, tikrai nežinau nė vieno, kuris būtų ieškojęs darbo. Niekas tikrai nesiskundė – visiems stipendijų pakako. Kai kurie gal dirbo prieš tai studijų metu, kai kurie gal turėjo savų lėšų, jei norėjo daugiau pakeliauti ir išleisti daugiau pinigų. Visi mėgavomės ir studentiškai taupėme keliaudami.
– Kas yra sunkiausia gyvenant kitoje šalyje?
– Sunku yra dėl kalbos, jei jos visiškai nemoki. Žinau, kad kai kurie studentai važiuoja į „Erasmus“ pasimokę kalbos tik vieną semestrą. Tai yra pakankamai sunku, nes žinios dar nėra tokios gilios. Kitiems gali būti sunkūs kultūriniai dalykai. Man labai pasisekė, nes priimančioji organizacija buvo labai stipri. Ji pasirūpino sutikimo klausimais (pavyzdžiui, kad nekiltų problemų priimant studentus į bendrabutį). Reikėjo atsidaryti sąskaitą banke (kad pervestų tam tikrus pinigus kaip kompensaciją) – jie padėjo tuos banko klausimus susitvarkyti. Labai daug kas priklauso nuo universiteto, kiek jis nori studentui padėti. Kai kurie atvažiuoja ir patiria daug streso: nežino kalbos, nežino tam tikrų administracinių dalykų – pirmosios kelios savaitės ar mėnuo tuomet tampa tikru stresu.
– O kas yra maloniausia?
– Maloniausia tai, kad yra labai daug įvairių žmonių, kurie atvažiuoja trumpam laikui ir nori pasinaudoti visomis galimybėmis, kurias suteikia ši studijų mainų programa. Šalį gali atrasti kaip nori. Būna atostogos, kurių metu gali išvykti kur nors toliau nuo savo miestelio. Gali išmokti daug kultūrinių dalykų, pramokti kalbos.
– Kas tau pačiai įsiminė iš gyvenimo Grenoblyje?
– Šiek tiek gailiuosi, kad per mažai bendravau su pačiais Prancūzais. Man vis dėlto labiausiai įsiminė mano geriausių draugų kompanija. Tai buvo brazilas, čekė ir moldavė, pastaruosius metus gyvenusi Italijoje. Nebuvo vienos kalbos, kuria mes visi galėtume susišnekėti. Su moldave bendravau rusiškai, su čeku – angliškai, su brazilu – angliškai. Tiek su moldave, tiek su brazilu taip pat galėjau bendrauti prancūziškai. Angliškai nesuprato moldavė, prancūziškai nesuprato čekas, bet mes vis tiek visi bendraudavome, važiuodavome į keliones, rengdavome pietus, vakarėlius. Buvo labai įdomu, kad net ir nemokėdamas kalbos gali puikiai sutartu su žmogumi ir linksmai leisti laiką.
– Papasakok daugiau apie tą vietą, kur gyvenai.
– Man labai pasisekė, kadangi bendrabutis buvo ant kalno. Gyvenau toje pusėje, iš kurios atsiveria miesto vaizdas. Ryte atsikėlusi matydavau saulę, apšviestus kalnus ir visą miestą kaip ant delno. Vakare matydavau miesto šviesas. Spalio pradžioje kai kur kalnuose jau buvo iškritęs sniegas – mačiau snieguotas kalnų viršūnes. Grenoblis taip pat turėjo ir keltuvą, tad pro langą matydavau besikeliančius žmones. Vaizdas buvo tikrais nuostabus: bendrabutis atrodė kaip kokia tvirtovė. Kai siunčiau draugams nuotraukas, jie juokavo, kad gyvenu kaip princesė pilyje. Su tėvais kelerius metus iš eilės keliavome po Lenkijos ir Slovakijos kalnus, tačiau per 4 mėnesius užsienio šalyje nepripratau prie to vaizdo. Tas vaizdas buvo man kaip stebuklas, negalėdavau patikėti, kad čia gyvenu ir galiu pakopinėti po tuos kalnus.
Kristina Selezniova, nuotr. iš asmeninio albumo
– Kokie dar dalykai įsiminė iš studijų?
– Viena įsimintiniausių paskaitų buvo multisporto užsiėmimai. Daugiausiai norinčiųjų patekti į šį kursą – užsienio studentai. Net ne visi galėjo patekti į šiuos užsiėmimus. Kelios paskaitos buvo skirtos išmokti važiuoti kalnų dviračiais skirtingomis trasomis. Taip pat ėjome maršrutu medžiais per kliūčių ruožus. Laipiojome uolomis – iš pradžių mokėmės, kaip saugiai prisirišti ir elgtis uždarose patalpose, paskui visi ėjome prie uolų. Galiausiai turėjome pereiti trasą: kai kurie žmonės, pamatę kalno dydį, nusprendė grįžti namo nepabaigę maršruto.
Vienas labiausiai įsiminusių dalykų buvo tai, kad lapkričio pabaigoje ėjome trasa kanjonu. Tai nutiko dėl šiokio tokio nesusipratimo. Iš pradžių „canyoning“ perskaičiau kaip „plaukimą kanojomis“ – supratau, kad plauksime kanojomis. Galvoju, kam tas maudymosi kostiumėlis, juk lapkritis, šalta. Kai nuvykau į vietą, man pasakė, kad eisime kanjonu. Ant maudymosi kostiumėlio teko viltis neperšlampamą kostiumą. Tačiau reikėjo panirti į vandenį ir į kostiumą įsileisti šiek tiek ledinio vandens, kad kūnas sušildytų ledinį vandenį.
Pirmą kartą bridau su sportbačiais per šaltinį. Kulminacija buvo tai, kad reikėjo nušokti į vandenį nuo 4 metrų skardžio. Nardyti nemėgstu, tad tai man buvo iššūkis. Kai kurie sustojo, nusileido nuo skardžio kitu būdu. Juokingiausia, kad mums, dviem lietuvėms ten, viskas buvo gana baisu, tačiau, kai dėstytoja paklausė, kas iš mūsų norėtų pakartoti maršrutą, mes vienintelės ėjome tuo maršrutu dar kartą. Tuomet dėstytojai juokėsi iš prancūzų ir sakė: matot, kaip lietuvaitės pavaro.
Kalbino ir parengė Andrius Sarcevičius
