Rinkis tokia profesiją, kuri „veš“ ir tave, ir kitus

Jei pasirinksite specialybę, kuri teiks malonumą, bet nieko neuždirbsite, galiausiai teks ją keisti, LRT RADIJUI sako psichologas Dainius Baltrušaitis. Arba, pastebi jis, galima ieškoti ir naujų galimybių: pavyzdžiui, jei dešimt metų pardavinėjate raudonas lemputes ir jus tai erzina, galbūt verta pradėti prekiauti ir žaliomis lempomis.

 Kaip galima paaiškinti sąvoką „pašaukimas“, kai kalbama apie darbą ir profesijos pasirinkimą?

Kalbėdami apie pašaukimą ir darbo pasirinkimą, turėtume kalbėti apie du dalykus. Viena vertus, pašaukimas yra tai, kas tau patinka, ką darydamas jauti malonumą. Kita vertus, darbas turi būti naudingas ir kitiems – reikia atsakyti į klausimą, ar tavo darbas duoda naudos kitiems, ar rezultatą supranti tik pats. Profesiniu pašaukimu, liaudiškai kalbant, galima vadinti tokį darbą, kuris veža ir mane, ir kitus.

 Bet juk rinkdamasis profesiją žmogus pirmiausia galvoja apie tai, kas patinka jam pačiam, tad vargu ar jam labai svarbu, ką jo darbas duos aplinkiniams.

Pašaukimas yra labai svarbu, bet mes gyvename pragmatiškame pasaulyje, tad už tavo pašaukimą arba tai, ką tu sukuri, tau kažkas turi mokėti pinigus. Galbūt tavasis pašaukimas yra būti geriausiu pasaulio autoriumi, rašyti romanus, bet, jei nebus leidėjo, skaitytojo, tą pašaukimą galiausiai reikės pakeisti kitu. Reikia suderinti tai, ko nori tu, ir tai, ko iš tavęs reikia pasauliui. Kiekvienas žmogus gali ir turi prisidėti prie to, kad šis pasaulis taptų gražesnis, o tam reikia gebėti suderinti savo ir aplinkinių poreikius.

Nuo ko patartumėte pradėti ieškoti savo pašaukimo? Kas padėtų jį suvokti kuo tiksliau?

Pirmosios paieškos vyksta vaikystėje, kai bandome vienokius arba kitokius dalykus. Mano vaikai lanko įvairius būrelius, ir aš susiduriu su dilema. Viena vertus, noriu, kad jie išbandytų kuo įvairesnius užsiėmimus. Kita vertus, jeigu jie bandys užsiimti daugeliu dalykų, kils klausimas, koks bus jų atsakomybės jausmas. Manau, kad pašaukimą galima atrasti intensyviai jo beieškant, išbandant įvairią veiklą. Čia yra vienas iš galimų kelių.

Kitas kelias – bandyti vis giliau ir giliau pažinti save ir kitus. Kai supranti, kas esi tu, kuo tu skiriesi nuo kitų, ką stipraus tu turi ir kaip stipriąsias savybes gali išnaudoti, tai irgi gali padėti surasti savąjį kelią.

Kaip išgryninti savo stipriąsias puses?

Geriausias būdas – turėti su savimi veidrodį. Kadangi pačiam sunku žiūrėti į veidrodį, nes visada matai save gražesnį nei esi iš tikrųjų, tuo veidrodžiu gali tapti tavo kolegos. Reikia jų paklausti, kas yra tie trys dalykai, dėl kurių jie mane vertina. Reikia gauti grįžtamąjį ryšį iš kitų žmonių (tai svarbu ne tik dėl stiprybių išgryninimo), nes tobulėti tampa kur kas lengviau, kai sugebi pasižiūrėti į save iš šalies. Su viena sąlyga – jei klausi kitų žmonių nuomonės, norėdamas išgirsti teisybę, o ne pasigrožėti savimi.

Bet kaip atskirti, kurie lūkesčiai yra mano, o kurie – šeimos, kitų aplinkinių? Ar aplinkinių įtaka nėra kliūtis atrasti tikrąjį savo pašaukimą?

Mes gyvename sociume, todėl vargu ar įmanomas visiškai grynas asmeninis pasirinkimą. Jei gyventum absoliučiai izoliuotas, turbūt niekas tau nedarytų įtakos. Bet čia įprastoje kasdienybėje tau darys įtaką draugai, kolegos, artimieji. Ne veltui turime gydytojų, politikų kartas. Bet čia nėra nieko blogo. Blogai yra ne tada, kai aplinkiniai tau daro įtaką, bet tada, kai jie tave užgožia. Visi gali išsakyti savo nuomonę, duoti patarimų, bet labai svarbu, kad būtum laisvas pasirinkti. Nėra gerai, kai kiti už tave nusprendžia, kuo tu šiandien būsi.

Deja, daugelis žmonių tam pasiduoda – jie baigia vidurinę mokyklą, paskui universitetą (reikia bakalauro, magistro diplomo) ir tada pasirenka darbus, kuriuos dirbdami iš inercijos kopia laiptelis po laiptelio, t. y. darbe už juos viskas būna suplanuota. Tokiu atveju vargu ar galima kalbėti apie pašaukimą – veikiau apie pateikimą į pinkles. Kita vertus, jei ateina vyresnis žmogus ir duoda patarimų jaunuoliui, papasakoja jam apie egzistuojančias galimybes ir perspektyvas, tokia aplinkinių įtaka labai reikalinga.

Kalbėjote apie jaunus žmones, karjeros planavimą ir jo perleidimą kitiems, plaukimą pasroviui. Ką apie karjeros planavimą galėtumėte patarti jauniems žmonėms, pavyzdžiui, moksleiviams?

Paprasčiausias kelias – užsimerkti ir pagalvoti, kaip aš noriu gyventi, kokį save matau po 10–20 metų. Arba, žiūrint egzistenciškai, kokį save norėčiau matyti paskutinę savo gyvenimo dieną – juk tokią akimirką tikriausiai norėtum turėti atmintyje kiek įmanoma daugiau laimingo gyvenimo akimirkų. Ir galėtum pasakyti, ką nuveikei gyvenime – pastatei daug namų, sukūrei klestinčias valstybes, o gal buvai puikus savanoris, kuris padėdavo beglobiams vaikams. Reikia bandyti susieti kuo daugiau detalių, kurios padėtų nusipiešti norimo gyvenimo paveikslėlį. Tas paveikslėlis turėtų būti gyvenimo kelrodis. Tačiau, jei nori, kad viskas klostytųsi pagal tokį paveikslą, reikia daug ir sunkiai dirbti.

Labai svarbu, kad svajonės neliktų tik svajonėmis. Pakalbėkime apie pastangas – juk ne viskas klostosi savaime. 

Vargu ar galėčiau kalbėti, kaip daryti yra teisinga, – galiu pasakyti asmeninę nuomonę. Jei dirbi iš pašaukimo ir galvoji, kad tai yra tavo darbas, tai jokiu būdu nereiškia, jog ten nebus sunkumų – greičiausiai, kaip ir kiekviename darbe, bus ir pakilimų, ir nuosmukių, ir lengvesnių, ir sunkesnių momentų. Galbūt kai kuriais momentais tu džiūgausi ir šokinėsi iki lubų, o kitais – norėsi viską mesti ir išeiti. Tačiau, dirbdamas mėgstamą darbą, tokius iššūkius priimi lengviau, lengviau sprendi klausimus. Bet, mano nuomone, negalima galvoti, kad, jei aš dirbu darbą iš pašaukimo, kelias visada bus rožėmis klotas. Taip nėra.

Kokių dar įsitikinimų yra apie tikrąjį darbą iš pašaukimo?

Manau, kad 100 proc. įsitikinęs niekada nebūsi. Ko gero, tavo keliai gali keistis. Galbūt nesikeis baziniai, vertybiniai dalykai, bet kryptys tikrai gali keistis. Labai svarbus dalykas yra abejonė – net dirbdamas darbą iš pašaukimo, turbūt abejosi, ar darai tai, ką nori daryti. Mano įsitikinimu, abejonės leidžia žmonėms tobulėti, eiti į priekį. Netgi dirbdamas išties labai patinkantį dirbą, žmogus vis tiek gali abejoti, ar jo darbas iš tiesų yra pats geriausias.

Iš kitos pusės, net jei tai nėra tikrasis tavo darbas, tu galėsi eiti ten, kur tau atrodo teisinga. Negaliu sakyti konkretaus jo vardo, bet pažįstu vieną kunigą (į kunigystę paprastai žiūrima kaip į aukščiausio lygio pašaukimą), kuris sakė, kad kasdien abejoja savo pasirinkimu ir netgi tuo, ar yra Dievas. Jam ta abejonė padeda sustiprinti savo tikėjimą. Tas pats pasakytina apie bet kokį darbą. Abejoti yra labai žmogiška. Mes nuolat sugrįžtame prie to paties klausimo skirtingais gyvenimo etapais – ar aš dirbu, ką noriu, ar mano šeima tokia, kokios noriu, ir t. t.

Abejonė nėra ženklas, kad reikia viską mesti?

Abejonė yra ženklas, kad reikia trumpam sustoti ir pagalvoti, kas įvyko, ką galiu daryti toliau. Tai tikrai nereiškia, kad viską reikia mesti.

Kaip derėtų elgtis, jei brandžiame amžiuje tos stotelės, abejonės tampa didžiulės, labai daug abejojama, svarstoma ir galiausiai prieinama prie išvados, kad pasirinkome neteisingai ,šis darbas ir profesija neteikia pasitenkinimo ir naudos kitiems? 

Visada yra du keliai – arba viską mesti, arba toliau tęsti. Tiesą sakant, geriau pažiūrėjus į brandesnius žmones, matai daugiau žmonių, kurie nusprendžia viską tęsti. Taip, dažnai jie taip elgiasi sukandę dantis, be didelio malonumo ir laimės, bet dėl to, kad nereikėtų nieko nekeisti. Pokyčių baimė visą laiką egzistuoja, ir ji labai didelė. Kita vertus, gali labai aiškiai suprasti, kokia yra ta pokyčių baimė, kodėl žmonės taip elgėsi. Jei tau 40 metų, pusę gyvenimo praleidai darbo rinkoje, kaupei darbo patirtį, tad nubraukti visa tai ir pasakyti sau, kad tai buvo neteisinga, pokyčiai kelia didžiulę baimę.

Kita vertus, nesi tikras ar kitur galėsi save realizuoti. Garantijų niekas neduoda. Bet man atrodo, kad visgi geriau bandyti negu kentėti. Gyvenimas per trumpas, juolab kai žmogui jau 40 metų: jeigu jis 20 metų kentėjo, galbūt tos kančios jam gana. Reikia ieškoti kitų alternatyvų.

 Kai kurie žmonės mano, kad pamėgti galima net nemėgstamą darbą. Ką atsakytumėte?

Tikrai būna atvejų, kai žmonės ilgainiui pripranta prie savo veiklos, ji ima patikti. Tai labai gerai. Kitas dalykas – jei taip ir nepavyksta atrasti laimės savo veikloje. Tada reikia priimti sunkesnius sprendimus.

Mums visiems gyvenime skirta vienokia ar kitokia misija. Mes tarsi turime kryželį, kuris mums paskirtas nešti per gyvenimą. Vieni tai atranda anksčiau, kiti – vėliau. Bet, jei dirbi darbą, kuris nėra tavo pašaukimas, klausimas, ar tu išpildai savo misiją, ar neši tau skirtą kryželį. Vargu ar nemėgstamame darbe tu sukuri tiek, kiek galėtum sukurti mėgstamame darbe. Labai svarbu pažiūrėti ir apmąstyti, kokią naudą mes sukuriame.

Jei iš pradžių darbas nepatinka, bet vėliau pamatai jo privalumus, kuo jis gali būti įdomus, naudingas, kuriantis vertę, – viskas yra gerai. Tokiu atveju galima padėti į šalį pašaukimą ir kalbėti apie susikurtą pašaukimą. Labai svarbu, kad žmogus pateiktų sau ataskaitą ir refleksiją, ar kartais nesivadovauja posakiu „šuo ir kariamas pripranta“. Juk būna atvejų, kai žmogui darbas nepatinka, bet jis bando jį „prisijaukinti“. Jei meilė darbui yra apsimestinė, kyla klausimas, ar nereikia stengtis keisti darbo.

 O ką daryti, jeigu abejonės ir nepasitenkinimas neapleidžia? 

Pirma, labai svarbu susidėlioti ateities paveikslėlį – koks yra darbas, kurį noriu dirbti, kaip jis turėtų atrodyti po ketverių ar penkerių metų, kokiame mieste, kokioje įmonėje ir t. t. Taip pat svarbu, kad, galvodami apie kitokį darbą, susirastume žmones, kurie dirba tokį darbą, ir su jais pabendrautume, išsiaiškintume, ar iš tikrųjų tas norimas darbas yra toks, kad jį galėtume vadinti pašaukimu.

Kita medalio pusė – pasitikėjimas savimi, kad aš galiu tai padaryti, t. y. iš nemėgstamo darbo pereiti į mėgstamą darbą. Pasitikėjimas ir pasitikėjimo stoka yra tie dalykai, kurie stabdo pokyčius.

Be pasitikėjimo savimi, kas dar trukdo imtis pokyčių?

Žiūrint iš psichologinės perspektyvos, pirminė prielaida yra nepasitenkinimas – keisti norisi tik tada, kai esi labai nepatenkintas. Tačiau reikia atskirti bambėjimą ir momentinį nusivylimą (pavyzdžiui, vadovas buvo blogos nuotaikos ir be reikalo tave aprėkė) nuo tikro nepasitenkinimo.

Girdime stereotipinių nuomonių, kad rekomenduotina pakeisti darbą kas penkerius ar septynerius metus. Ką manote apie tokius stereotipus? 

Esu girdėjęs apie tokius tyrimus. Bet reikia įdėmiai pažiūrėti, kokie šaltiniai tai teigia. Bandyti keisti darbą vien todėl, kad praėjo septyneri metai, nebūtų protinga. Aš, pavyzdžiui, dirbu savo darbą jau 15 metų ir kol kas neturiu planų jį keisti.

Kitas dalykas – esu girdėjęs apie keitimus organizacijos viduje. Jei globali kompanija turi įstaigas keliose valstybėse, ji gali rotuoti darbuotojus, pavyzdžiui, perkelti gerų rezultatų pasiekusį darbuotoją į kitą šalį, kad ten jis prisidėtų prie padalinio veiklos stiprinimo. Dažnai rotuojami įmonių vadovai. Bet tai nereiškia, kad žmogus išeina iš kompanijos vien todėl, kad praėjo keleri metai.

Taigi, jei darbas tau patinka, maža tikimybė, kad kažką keisi. Bet jei tai nėra ta erdvė, kurioje norisi būti, reikia stengtis kažką keisti.

 Prieš laidą pasakojote pamokančią istoriją apie pardavėją, visą gyvenimą pardavinėjančią raudoną lempą. Kaip neužstrigti – juk iš tiesų kartais pernelyg ilgai užsibūname savo darbovietėse, nors pokyčių tikrai reikia?

Reikia skirti pašaukimą nuo karjeros. Pašaukimas yra tavo kryptis, misija, gyvenimo kelias. O karjera – būdas tobulėti ir judėti į priekį. Kaip ir kalbėjome apie raudoną lempą: jei esi pardavėjas, kuris dešimt metų pardavinėja tą patį produktą, tai pradeda tave erzinti. Bet tai nereiškia, kad esi blogas pardavėjas ir kad pardavimai nėra tavo gyvenimo pašaukimas. Galbūt reikia plačiau pažvelgti į šią sritį, pavyzdžiui, pradėti prekiauti ne tik raudonomis, bet ir žaliomis lempomis.

Ar sutinkate su mintimi, kad, dirbant mėgstamą darbą, iš tiesų gyvenime nereikės dirbti?

Tokį posakį suprasčiau kaip teiginį, kad tokiam darbui nereikės dėti pastangų. Pavyzdžiui, jauna šeima galvoja, kad dabar ji bus laiminga. Bet tai nevyksta savaime – reikia įdėti pastangų, kad šeima būtų laiminga. Tas pats pasakytina ir apie darbą – kai dirbi iš pašaukimo, stengtis dėl savo darbo yra gerokai maloniau. Bet dirbti vis tiek reikia.

Galbūt visai žmogiška norėti gerų rezultatų neįdedant daug pastangų?

Esu turėjęs klientų, kurie yra sustoję kryžkelėje, nori pailsėti. Paklausti, ką norėtų veikti grįžę iš atostogų, jie atsako, kad nori grįžti į darbą. Nieko neveikimas gali išvarginti dar labiau nei pats sunkiausias darbas.

Agnė Kairiūnaitė, „Čia ir dabar“, LRT RADIJAS, LRT.lt