Masters of Calm: Ramybės Oazė
„Masters of Calm“ – festivalis skirtas kūno, psichikos, dvasios ir visos sveikatos puoselėjimui arba bendrai – asmeniniam tobulėjimui. Vidines transformacijas festivalo dalyviams sukelti padėjo daugybė ne tik Lietuvos, bet ir užsienio lektorių, taikančių įvairiausius metodus – vedančių grupines paskaitas, įvairius užsiėmimus bei teikiančių asmenines konsultacijas.
Į festivalį atvykome penktadienį vėlai vakare pavargusios ir šiek tiek suirzusios po savaitės darbų bei sekinančios kelionės taisomais dulkėtais keliais. Nuotaiką iš karto pakėlė nuoširdus priėmimas. Bilietų poste mus sutiko švytintys laimingi žmonės. Ir tai buvo tik menkutė pradžia visko, kas laukė ateinančias devynias dienas. Patekus į teritoriją kilo jausmas, kad atsidūrėme kitame pasaulyje. Visi sutikti žmonės sveikinosi, nors buvome nepažįstami, visi šypsojosi ir besąlygiškai priėmė. Atėjo pojūtis, lyg būtume atsidūrę namuose, kuriuose saugu, gera ir nesinori niekur išvykti.
Jau tamsoje, nuo rasos šlapioje pievoje pasistatėme palapinę. Pamatęs įsikurinėjančias, prie mūsų atskubėjo savanoris teiraudamasis, ar mums nereikia pagalbos. Pagalbos įsikuriant? To dar neteko patirti. Juk festivaliuose visi dažniausiai skuba linksmintis patys, o ne rūpintis kažkuo kitu. Pamalonintos šitokiu svetingumu ir baigę įsikurti, nuskubėjome į festivalio atidarymą. Džiaugiamės, kad spėjome sudalyvauti ritualiniame didžiulių simbolinių ženklų kūrenime. Aplink laužą ratu sukosi grupė žmonių, grojančių afrikietiškais būgnais ir simboliškai kviečiančių pabudimą šūkčiojant „bundam!“. Vaizdai ir garsai buvo išties įspūdingi, ką jau kalbėti apie vidinius pojūčius, kuriuos festivalio aplinka, o ypač aplinkiniai žmonės padėjo sukurti mūsų viduje. Taip pat pirmą vakarą paklausėme muzikos ir nuskubėjome ilsėtis, nes jau tvirtai žinojome, kad mūsų laukia nepaprastai turiningas laikas, kurį norėjosi išnaudoti kuo produktyviau.
Kitą rytą maloniai nustebino būdas, kurį organizatoriai pasirinko festivalio svečių žadinimui. Akomponuojant gitara mus budino pozityvumu persmelkta tradicinė festivalininkų daina, kuri maloniai prikeldavo kiekvieną paskesnį rytą ir sukurdavo pakilią nuotaiką vos pabudus. O toks pakilumas ryte gali reikšti tik tai, kad visa diena bus nuostabi. Pabudę nuskubėjome rinktis iš kelių siūlomų rytinių praktikų. Pasirinkta joga padėjo atkurti ne tik fizines, bet ir psichines jėgas. Kiekvieną vėlesnį rytą galėjome rinktis iš kelių jogos, meditacijos, sporto ar kitokių užsiėmimų variantų. Po rytinių užsiėmimų visi festivalininkai kaip viena didžiulė šeima rikiuodavosi pusryčių eilėje. Toks pats procesas būdavo ir prieš pietus bei vakarienę. Maistas buvo vegetariškas, paprastas, bet visada skanus ir sotus. Savanoriai labiau išalkusiems negailėdavo įdėti daugiau ir kaskart linkėdavo skanaus, skalsos arba, kad ir kaip neįprastai tai skambėtų, dėkodavo, kad mes valgome. Norintys paskanauti daugiau bet kuriuo metu galėjo įsigyti įdomių, sveikuoliškų saldumynų arba samosų su įvairiais įdarais. Labiausiai mus džiuginęs gardumynas – samosa su „Rududu“ ir riešutais – labai saldus ir sotus skanėstas.
Po pusryčių bei pietų sekdavo lektorių prisistatymai, kuriuose pastarieji atskleisdavo savo būsimo užsiėmimo turinį. Taigi, prieš pasirenkant veiklą, galėdavome įvertinti, kuri mums gali būti aktualiausia. O veiklų pasirinkimas buvo tikrai gausus – per dieną galėdavome nueiti į du užsiėmimus, kiekvieną pagal savo poreikius išsirinkdavome maždaug iš dešimties alternatyvių variantų. Festivalio dalyviai, neturėję bilieto, į kurį įskaičiuotos visos paskaitos, turėjo galimybę įsigyti specialiai už užsiėmimus mokėti skirtų pinigų – „mainių“. Juos kiekvienos veiklos pradžioje surinkdavo šaunieji savanoriai. Kaip jau minėjome, veiklos buvo susijusios daugiausia su asmeniniu tobulėjimu – išmokome atpažinti, suprasti ir valdyti savo emocijas, sužinojome subtilybių apie meditaciją, vedų tradicijas ir praktinį pritaikymą, sąmoningo kvėpavimo teikiamą praktinę naudą, turėjome galimybę patirti Tibeto dubenų poveikį ir daugybę kitų praktikų, teikiančių fizinę, psichologinę ir dvasinę naudą. Be to, apsilankėme ir asmeninėse konsultacijose, kurios padėjo išspręsti individualias problemas bei rasti geresnius sprendimus aktualiose gyvenimo situacijose. Taigi, festivalininkai galėjo dalyvauti ne tik grupiniuose užsiėmimuose, tačiau ir pagelbėti sau individualiuose susitikimuose su specialistais.
Vienas iš įdomesnių metodų, vidiniam apsivalymui pasiekti, buvo galimybė būti užkastam po žeme. Buvo teigiama, kad tokia sensorinė deprivacija padeda geriau įsisąmoninti vidinius procesus, juos priimti, nurimti ir patirti gilią vidinę transformaciją. Mes šios praktikos atlikti neišdrįsome, tačiau bandžiusiųjų atsiliepimai buvo išties teigiami. Beje dalinimasis patirtimis buvo vienas geriausių būdų nuspręsti kokioje veikloje dalyvauti, nes šis sprendimas, atsižvelgiant į tai, kiek galimybių turėjome, būdavo išties nelengvas. Kadangi visi buvome kaip viena didelė šeima, tiek su pažįstamais, tiek pirmą kartą matomais žmonėmis tarpusavyje laisvai dalindavomės patirtimis ir kitais atsiliepimais apie buvusias veiklas, paskaitas, lektorius. Festivalininkai buvo ypač aktyvūs dienos veiklose – juk tai ir buvo festivalio esmė.
Viso festivalio metu po didžiuliu ąžuolu galėjome pasisemti išminties iš įvairių citatų. „Atsakymų medis“ – tai vieta, kur mintyse suformulavus klausimą, problemą ar kitą aktualų dalyką, intuityviai pasirinkdavome vieną iš gausybės sukabintų maišelių, kuriuose rasdavome „atsakymą“ – išmintingą citatą, kuri padėdavo giliau įsisąmoninti savo vidinius procesus.
Kiekvieną vakarą mūsų laukdavo kocertai, kurių vieną dalį dažniausiai sudarydavo meditatyvios muzikos arba gongų garsų atlikimas. Šių vakaro dalių metu dažniausiai gulėdavome prie scenos, įsisukusios į miegmaišius ir žiūrėdavom į žvaigždėtą dangų arba pasinerdavom į savo vidinį pasaulį. Šios patirtys buvo išties magiškos ir mistiškos.
Festivalio teritorija buvo didelė ir erdvi. Joje buvo išdėstytos užsiėmimų palapinės taip, kad veiklų jose keliamas triukšmas netrukdytų kitiems dalyviams. Palapinės buvo puoštos mandalomis, sapnų gaudyklėmis, išmargintomis skraistėmis ir kitomis gamtos ir žmogaus sąsajas simbolizuojančiomis grožybėmis. Centrinė festivalio erdvė buvo įkurta netoli ežero kranto skirto maudynėms. Prie jos buvo svarbiausi taškai – scena, namelis, virtuvė. Festivalio teritorijoje buvo hamakų giraitė, kurioje bet kuriuo metu buvo galima pailsėti ir atsipūsti. Festivalio teritoriją ir jos išnaudojimą vertiname teigiamai. Organizatoriai ir savanoriai, bendradarbiaudami su gamta, sukūrė išties jaukią atmosferą.
Viso festivalio metu turėjome galimybę ne tik maudytis ežere, bet ir naudotis dušais, kurie buvo patogiai įrengti netoli palapinių miestelio. Dušai buvo nemokami, vienu metu juose galėjo praustis keturi žmonės, dažniausiai juose netrūko vandens, o pritrūkus nespėdavome pastebėti kaip atskubėję savanoriai jo vėl pripildydavo. Taip pat prie dušų nėkart neteko stovėti ilgoje eilėje. Norintys festivalio dalyviai turėjo galimybę pasimėgauti pirtele. Tualetai festivalyje visą laiką buvo tvarkingi, niekada netrūko popieriaus. Jų buvo pakankamai, nesusidarydavo eilės. Festivalininkai turėjo galimybę bet kuriuo metu pasinaudoti elektra – prie vienos iš namelio sienų buvo įrengta gausybė elektros lizdų. Stebėtina tai, kad dalyviai nesibaimino palikti mobiliųjų telefonų ir kitų vertingų prietaisų krautis atviroje, visiems prieinamoje erdvėje. Tačiau pasitikėjimas kitais buvo ne veltui. Vagystės ar kitoks siekis pasinaudoti svetimu turtu šiame pasaulyje neegzistavo. Taigi, komfortas, kokį galima sukurti patogiam gyvenimui gamtoje, buvo maksimalus. Už tai ypač norisi padėkoti atsidavusiems savo darbui savanoriams.
Ypatingai nustebino bendra tvarka festivalyje. Viskas buvo surengta taip, kad gamta būtų kuo mažiau teršiama. Maistui kiekvienas turėjo savus daugkartinius indus, kad nereikėtų naudoti vienkartinių ir iškart jų išmesti. Nors pamiršusiems buvo suteikta galimybė įsigyti ir vienkartinių, tačiau buvo akivaizdžiai skatinama tai daryti kuo mažiau. Indams plauti buvo įrengta speciali praustuvė, kurioje vienu metu galėjo darbuotis daugybė žmonių. Neteko matyti besimėtančių šiukšlių, o šiukšlių dėžės niekada nebuvo perpildytos. Apie rūkymą, alkoholio ar kitokių svaigiųjų medžiagų vartojimą nebuvo nei kalbos. Viena iš festivalio taisyklių skelbė „vartoti svaiginančias medžiagas gali būti labai gėda“. „Masteriuose“ nesutikome nei vieno nenatūraliai apsvaigusio žmogaus, tik karts nuo karto praeidavome pro miške pasislėpusį rūkorių. Visa tai atspindėjo organizatorių siekį gyenti vienovėje su gamta ir palikti salą švaresnę nei ji buvo rasta. Tai puikiausiai pildėsi festivalininkų dėka.
Festivalio uždarymo šventė buvo Žolinių naktį, taigi, kaip ir festivalio pradžioje, visi susibūrė aplink didžiulį laužą. Šį kartą dalyvavome pagoniškose apeigose, klausėmės tradicinių Žolinių dainų, dalinomės duona bei midumi. Ši naktis buvo išties stebuklinga.
Komercinė festivalio pusė, kaip ir priklauso tokio pobūdžio erdvei, buvo išties kukli. Vienintelė didesnė reklama buvo „Neptūno“ vandens, kuris mus girdė viso festivalio metu, palapinė.
Įvertinti įsimintiniausią „Masters of Calm“ akimirką mums ypač sunku, nes unikalių ir neįtikėtinai galingų patyrimų buvo tikrai labai daug. Tikriausiai stipriausi patyrimai buvo susiję su vidiniais asmeniniais pokyčiais, kuriuos išprovokavo įvairios veiklos. Norisi teigti, kad visas festivalis – magiška sala, nuostabi gamta, atsidavę organizatoriai, savanoriai, lektoriai ir draugiški bei šilti festivalio dalyviai, paskaitos, užsiėmimai, koncertai, kitos veiklos ir jų sukelti pojūčiai, sudarė nuostabią visumą, kuri ir yra įsimintiniausia festivalio dalis.
Festivalį „Masters of Calm“ vertiname visais dešimčia balų iš dešimties. Grįžome pailsėjusios, patobulėjusios, ramesnės ir laimingesnės. Pasikeitė mūsų emocijos, mintys, ir netgi įsitikinimai, prasiplėtė požiūris ir visa ko suvokimas. Svarbiausia tai, kad festivaliui pasibaigus, vidiniai procesai nesustoja – transformacijos tęsiasi, mes tobulėjame ir kasdien pažįstam naują ne tik vidinį, bet ir išorinį pasaulį, tokį, kokio anksčiau neteko matyti. Dabar suprantame – neįmanoma to, ką mums pasisekė per šias devynias dienas patirti perteikti nei žodžiais, nei nuotraukomis, nei jokiu kitu komunikavimo kanalu. Tai galima išgyventi tik patiems, todėl rekomenduojame „Masters of Calm“ kiekvienam norinčiam giliau suprasti save, kitus ir patį gyvenimą. Tikimės aplankyti festivalį ir kitais metais ir jau dabar su jauduliu pradedame jo laukti!
